Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

IV Advento sekmadienis, B (Lk 1,39-45) (2015-12-20)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos pirmieji Šv. Rašto skaitiniai pasakoja apie Mesijo atėjimą. Pirmajame skaitinyje Senojo Testamento pranašas Michėjas, gyvenęs VII a. prieš Kristų, Viešpaties lūpomis skelbia: „Tu, Efratos Betliejau, nors mažas esi tarp Judo apygardų, bet iš tavęs kils tasai, kuris bus Izraelio valdovas“ (Mch 5,1). Pranašas nurodo, kad Mesijas gims mažai kam žinomoje vietoje, tačiau bus galingas valdovas „jo valdžia sieks iki žemės pakraščių“ (Mch 5,3). Kaip ir jo amžininkas pranašas Izaijas ateinantį Mesiją pavadino Taikos Kunigaikščiu, taip ir Michėjas sako, kad „jis bus taika“ (Mch 5,4).

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius laiške žydams cituodamas Senąjį Testamentą rašo, kad Kristus ateidamas į pasaulį paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios“ (plg. Žyd 10,9). Evangelija pagal Luką tęsia pereito sekmadienio džiaugsmingą nuotaiką. Skaitome: „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo (...). Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą“ (Lk 1,39-40). Skubotumas parodo jos ypatingą džiaugsmą gautąja žinia iš Viešpaties angelo ir iš jo taip pat sužinojusi apie Elzbietos pradėjimą. Ji skuba kuo greičiau pasidalinti savuoju džiaugsmu ir pasveikinti Elzbietą tokia pat patirta malone. Matomai Mariją ir Elzbietą siejo draugiški, artimi ryšiai, jei Marija ryžosi viena nukeliauti gan tolimą kelią. Kai kurie biblistai rašo, kad tai buvusi keturių dienų kelionė kalnuotomis vietovėmis.

Toliau Evangelijoje skaitome: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1,41). Taip įsikūnijęs Žodis per Mariją suteikė pirmąsias malones Elzbietai ir jos kūdikiui. Būsimasis pranašas Jonas atpažįsta Išganytoją ir apdovanojamas pašvenčiamąja malone, kaip Viešpaties angelas buvo jo tėvui Zacharijui pasakęs: „jis bus didis Viešpaties akivaizdoje“ (Lk 1,15). Elzbieta šventosios Dvasios apšviesta įžvelgia Marijoje savo Viešpaties Motiną ir nuolankiai, džiaugsmingai ją pasveikina: „ Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad Viešpaties Motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1,43-44). Giliai sujaudinta šių Elzbietos žodžių, Marija išlieja savo jausmus ir mintis visiems mums gerai žinoma džiaugsminga giesme „Magnificat“. Abi moterys išgyveno didelį džiaugsmą, nes būdamos ištikimos Dievui, patyrė didelę malonę. Jos abi buvo laimingos dėl savo tikėjimo, nes per jį patyrė , jog Dievui nėra neįmanomų dalykų.

O mes? Ar dažnai pasidžiaugiame su draugais, artimaisiais didesniais ar mažesniais stebuklais, kuriuos patyrėme savo gyvenime? Galbūt tiesiog jų nepastebite, esate apsipratę su tuo, ką kasdien dovanoja mums galybių Viešpats, Pasaulio Kūrėjas; žvaigždėtą dangų, saulėtą dieną, paukščių čiulbėjimą, žydinčias pievas, pirmąjį vaiko žingsnį, ištartą jo pirmą žodį ir dar daugelį , daugelį nuostabių dalykų, kurie vyksta aplink mus. Jei į visa tai numojate ranka, o pasitenkinimo ieškote vien darbe, piniguose, tenkinatės vien materialiųjų gėrybių kaupimu, tai taip ir liksite paniurę, nepatenkinti, jausdami tuštumą. Vien sėkmė, garbė, įtaka, galia ir pinigai nesuteiks vidinio džiaugsmo ir ramybės. Atsiradusią tuštumą užpildyti žmogus griebiasi bet kuo ir pakliūva į priklausomybę nuo svaigalų, narkotikų, azartinių lošimų , besaikio daiktų pirkimo ir t.t. Tačiau visi šie žalingi įpročiai dar labiau stumia į vienatvę ir neviltį.

Mielieji, tikrąjį džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę įmanoma atrasti tik artimojoje bendrystėje su Dievu. Tie patys dalykai, kurie padeda palaikyti gerą draugystę tarp žmonių, galioja ir santykyje su Dievu. Ne taip, kaip meilėje, draugystėje yra abipusis ryšys. Jei mylėti žmogų galima jam net nežinant, tačiau būti kieno nors draugu jam nežinant neįmanoma. Dievas trokšta abipusio ryšio su žmogumi. Mes dažnai girdime: „Dievas mus myli“. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16) arba kitoje vietoje skaitome: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13,1).. Dar daugelyje vietų ne vien Evangelijoje, bet visame Šv. Rašte skaitome apie Dievo meilę, tačiau kiek yra abejojančių, netikinčiųjų tuo?! Tai yra todėl, kad nesistengiama arčiau susidraugauti su Dievu. Svarbiausia draugystėje skirti vienas kitam laiko, pabuvimo vienu du.

O kiek laiko skiriate jus? Aš dažnai tyloje, ramioje vietoje per maldą kalbatės su juo? Ar dažnai adoruodami suklumpame prie Švč. Sakramento? Pamąstykite... Už keleto dienų sveikinsime Gimusįjį Kūdikėlį Jėzų. Skambės džiaugsmingos giesmės, dėka ir gyrius mūsų Viešpačiui Dievui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui už meilę ir gailestingumą parodytą žmonijai ir kiekvienam mūsų asmeniškai. Tad būkime džiugūs ir linksmai, nuoširdžiai sutikime Ateinantįjį Kristų. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015