Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

III eilinis sekmadienis, A (Mt 4,12-23) (2014-01-26)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Tauta, kuri vaikščiojo patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsybių šalyje užtekės šviesybė“(Iz 9,1), - girdėjome pirmajame skaitinyje iš pranašo Izaijo knygos.
Taip pranašas Izaijas skelbė būsimą Jėzaus Kristaus kelionės pradžią žemės keliais bei klystkeliais.
Evangelijoje laikas bėga daug greičiau nei žmogiškame gyvenime. Vos prieš mėnesį šventėme Kūdikėlio Jėzaus gimimą, o štai šiandien Jėzus jau nebe tas bejėgis Kūdikėlis gulintis ėdžiose, jau nebe vaikas, kurio susirūpinę ieškojo Marija ir Juozapas.
Šiandien Jis Gailėjos keliuose pasirodė kaip turintis galią, Jis vaikšto tarp tų, kurių sielos pavargusios nuo kasdieninių rūpesčių, kurių širdys atviros priimti gėrį, kurie alksta meilės ir gailestingumo.
Šiandien girdėjome išsipildžius Izaijo žodžiams, kaip skelbia Evangelija pagal Matą, Jėzus po Jono Krikštytojo suėmimo pasitraukė į Galilėjos miestelį Nazaretą, po to „apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zebulono ir Naftalio sritys“ ( Mt 4,13).
Evangelistas dar kartą pakartoja Izaijo žodžius: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyventiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4,16). Šviesą mes galime suprasti įvairiomis prasmėmis.
Viena šviesos rūšis yra ta, apie kurią skaitome Pradžios knygoje. Pirmasis kūrinys, kurį sukūrė Dievas buvo šviesa, kuri atsirado pirma negu saulė. Kita šviesos rūšis yra saulės šviesa, dienos šviesa. Be saulės šviesos neįsivaizduojama gyvybė žemėje.
Dar kita šviesos rūšis, tai prabangos švytėjimas, žmogaus rankų sukurtų turtais žėrintys miestai. Toks miestas Jėzaus laikais buvo Sefaras – Galilėjos sostinė. Šio miesto gatves juosė ryškios kolonos, čia buvo puošnūs rūmai su pirtimis, gimnastikos salėmis, prabangios vilos iš balto akmens ir spalvoto marmuro, taip pat įspūdingas amfiteatras, kur tilpo keturi tūkstančiai žmonių.
Nors Sefaras buvo tik trys mylios į šiaurę nuo Nazareto, Jėzus čia nė karto neužsuko. Nesilankė Jis ir kitame prašmatniame mieste Tiberijoje, kur buvo Erodo žiemos rezidencija. Jėzus iš tolo aplenkdavo turto ir politinės galios centrus. Jis vaikščiojo palei Galilėjos ežerą, kur buvo neturtingi žvejų kaimeliai, vakarais skendintys tamsoje.
Pagaliau, mes galime kalbėti apie pačią brangiausią, antgamtinę Dievo šviesą greičiausiai būtent tą, kuri atsirado pirma visų kūrinių ir, kurią kaip dovaną žmonėms atnešė Jėzus: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!” (Jn 9,5). Vaikščiodamas tarp tų, kurie sunkiai užsidirbo pragyvenimui, kurių darbo vaisiais naudojosi ir lobo kiti, Jėzus skelbė: „Atsiverskite, nes Dangaus Karalystė čia pat!“ ( Mt 4,17). Tai buvo nauja, iki tol negirdėta žinia. Vargu, ar paprastiems kaimo žvejams buvo suprantama, apie ką skelbia paežerėje iš kažkur atsiradęs žmogus. Tačiau nuo sunkių darbų sugrubusios jų širdys buvo atviros priimti gėrį. Jėzaus žodžiuose jie išgirdo viltį gyventi gražiau, geriau.
Štai kodėl į Jėzaus kvietimą: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!“ (Mt 4,19), visi - ir Petras, vadinamas Simonu, ir Andriejus, jo brolis, ir Jokūbas su broliu Jonu nedvejodami „tučtuojau paliko tinklus“, „palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo“ ( Mt 4,22).
Jie nepaklausė: „Kur eisime? Ką darysime?“ Jie paprasčiausiai viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų, nes pajuto jėgą, jų protus nutvieskė nežemiška šviesa. Negalima sakyti, kad ši šviesa privertė juos iš karto atsiverti, įtikėti į Jėzų, kaip į Mesiją.
Apie tai byloja tolimesni įvykiai. Žymiai vėliau Petras klaus Jėzaus: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mt 19,27)
Koks suprantamas ir natūralus Petro klausimas šių laikų žmogui? Argi nė karto nekyla jums panašūs klausimai? „Štai kiekvieną sekmadienį, dažnai vakarais arba rytais einu į bažnyčią, nuoširdžiai meldžiuosi, kalbu Rožinį, o štai ana va jie... Kas iš to, kad ateina į bažnyčią? Jie nuolat plepa prieš šv. Mišias, trukdo melstis ir atrodo laimingi, o aš vargstu, man taip sunku. Arba štai kaimynai visai neina į bažnyčią, vargu ar tiki į Dievą, o štai kokius rūmus išsistatė, kiekvienas po mašiną turi. Dieve, kodėl tokia neteisybė, kodėl man, taip uoliai vykdančiam Tavo įsakymus, nesiseka taip, kaip tiems bedieviams? Ir taip dažnas dūsauja, vardindamas ir skaičiuodamas skriaudas, kurias patyrė.
Mielieji, pirmieji Jėzaus mokiniai taip pat svyravo, abejojo, net išsibėgiojo, kai pamatė nukankintą Mokytoją – Jėzų Kristų. Tačiau, kai ant jų nusileido Šventoji Dvasia, įvyko tikrasis atsivertimas – jų širdys užsidegė meile, jie įtikėjo į Dievo Sūnų – Jėzų Kristų.
Nuo to laiko, nepaisant jokių sunkumų, persekiojamų, kankinimų, nesidairant į kitus, jie drąsiai pradėjo skelbti Jėzaus mokslą. Dauguma Jėzaus ištikimųjų sekėjų mirė kankinio mirtimi, tačiau iki galo džiaugsmingai tarė Jo vardą, garbindami ir šlovindami Jį, žengė į savo Golgotos kalną.
Mielieji, broliai ir sesės Kristuje, kiekvienam iš mūsų per krikštą yra išliejama Šventoji Dvasia, kuri sustiprina sunkią valandą, įkvepia kilniems darbams, skatina nuoširdžiai tarnystei Dievui ir žmonėms.
Mes galime daug be paliovos melstis, bet tai gali būti tik lūpų malda, ne iš širdies išplaukianti. Tokia malda neskatina tobulėti, neuždega meilės Dievui ir artimui. Tuomet mes pradedame skaičiuoti kitų nuodėmes, priekaištauti Dievui, nepasitikime Juo, negirdime ką Jis mums kalba ir nepaklūstame Jo valiai.
Šiandien Kristus kviečia: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“( Mt 4,17) . Iš tiesų, Dangaus Karalystė yra tarp mūsų ir tik nuo mūsų priklauso, ar pajusime, išgyvensime ją jau čia, žemėje. Tam reikia ryžtis tapti tikraisiais Jėzaus sekėjais. Jis trokšta kiekvieną paklydusį, gyvenantį tamsybėje apšviesti dangiškąja šviesa ir trokšta, kad kiekvienas pasidalintų šia dovana su kitais.
Jėzus kalbėjo: „Aš pasaulio šviesa, kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą!“ (Jn 8,12).
Tad atverkime visas savo sielos duris, leiskime Jėzaus šviesai nušviesti visus jos kampelius, kad būtume verti vadintis šviesos vaikais, nešančiais džiaugsmą kitiems. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015