Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kristaus Krikštas, A (Mt 3,13-17) (2014-01-12)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Kristaus Krikštu baigiasi taip vadinamas Kalėdų laikas. Mes, tarsi po svaiginančių džiaugsmingų šventinių iškilmių, sugrįžtame į kasdieninį įprastinį gyvenimą.
Šiandien Šv. Rašto liturgija tęsia Dievo Apreiškimą per Jėzų Kristų. Pereitą sekmadienį Jis apsireiškė pagonims, o šiandien žydų tautai visuose trejuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Jėzus, kaip vienas iš daugelio atgailaujančių žydų, ateina prie Jordano, kad atliktų „visa, kas reikalinga teismui“ (Mt 3,15). Jam išbridus iš vandens, staiga, atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią sklindančią žemyn it balandis ir nusileidžiančią ant jo. Tuomet balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3,16-17). Taigi, Dievas leidosi žydams būti atpažintam, trijuose asmenyse.
Kam buvo reikalingas Dievui Sūnui krikštas? Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano tam, kad susitapatintų su kiekvienu iš mūsų, taptų vienu iš mūsų, kad galėtų ant savo pečių prisiimti visus mūsų nuopuolius, visas mūsų nuodėmes: puikybę, egoizmą, išdavystę, pavydą, panieką, atmetimą ir viską nusineštų ant kryžiaus, nuplautų savo krauju, prisiimtų kančią ir mirtį, kad mes gyventume. Jėzus atėjo prie Jordano kaip visi atgailaujantys žydai, tačiau pakrikštytas buvo ne kaip vienas iš minios, bet kaip Mesijas, žmonijos Gelbėtojas.
Jono Evangelijoje Jonas Krikštytojas išvydęs ateinantį Jėzų sušuko: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1,29). Kokiu būdu Jėzuje Jonas Krikštytojas atpažino Tą, apie kurį skelbė Raštai, kurio laukė žydų tauta kaip Išganytojo? Be abejo jam tai apreiškė Dievo Dvasia.
Jėzaus Krikšto scenoje galima padaryti ir kitas įžvalgas. Dievas siuntė į žemę savo viengimį mylimą Sūnų įkurti Dangaus karalystės. Jis savo pavyzdžiu mokė žydų tautą, o po per ją ir visą pasaulį meilės, vienybės, gailestingumo vienas kitam bei kaip atpažinti ir vykdyti Dievo valią.
Toliau Mato Evangelijoje skaitysime, kad po Krikšto „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4,1). Jėzus išgyveno visus gundymus, kurie neišvengiamai tykoja kiekvieną žmogų.
Mes esame silpni, mums nuolat gresia pavojus įkliūti į šėtono žabangas, todėl nuolat turime semtis stiprybės iš mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus, mokytis iš Jo ryžtingai tarti: „ne!” kiekvienai pagundai.
Sugrįžęs iš dykumos Jėzus pradėjo mokyti, gydyti ne tik fizines, bet ir dvasines negalias. Žmonės regėjo stebuklingus darbus, klausėsi Jo skelbiamos Gerosios Naujienos: „Dievas yra Meilė ir Gailestingumas“. Jis kalbėjo kaip turintis galią, ne taip kaip iki šiol kalbėjo pranašai, todėl „paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių“ (Mt 4,25).
Jėzus visa tai darė vykdydamas savo dangiškojo Tėvo valią. Jis kalbėjo: „Nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“ (Jn 8,28-29). Šito Dievas trokšta ir iš mūsų, kad ir mes liudytume Jį darbais, savo gyvenimu, kaip mokė ir gyveno Jėzus.
Pasigirdę žodžiai iš dangaus: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3,17), skirti ir mums, per Krikštą įjungtiems į bendruomenę, į Kristaus mistinį Kūną – Bažnyčią. Dievas trokšta, kad mes visi taptume kaip Jo sūnus Jėzus ir statydintume Jo karalystę jau čia žemėje.
Šiandien mes visi turėtume savęs klausti: „Ar asmeniškai aš Jėzaus Krikštu patyriau išsilaisvinimą iš mane slegiančių nuodėmių? Ar jaučiu Šventosios Dvasios veikimą manyje ir jos vedimą Kristaus keliu?“
Dievas mus kviečia į šventumą, Jis nori gėrėtis ir mumis, kaip savo Sūnumi. Jis sako: „Jūs būsite šventi, nes aš esu šventas“ (plg. Kun. 11,45). Kristaus Evangelija, Apaštalų darbai ir jų laiškai mus moko, kaip gyventi siekiant šventumo. Visa ko pagrindas yra Meilė. „Būsite teisiami pagal meilę“ , - sako Kristus. Tik meilė viskam suteikia prasmę, tik ji suvienija žmogų su žmogumi ir su Dievu. Jėzus trokšta, kad gyventume bendruomenėje, susivieniję vieni su kitais Jo meilėje, viename Kūne Bažnyčioje, kurios galva yra Jis pats.
Be Bažnyčios, be bendruomenės mes nepajėgūs atpažinti ir vykdyti Dievo planą, skirtą mums bei mylėti taip, kaip Jėzus myli mus. Nuoširdžia malda dėkokime Jėzui, kad Jis dėl mūsų leidosi pakrikštijamas, gyveno mūsų gyvenimą, rodė mums meilės ir gailestingumo pavyzdį, vardan mūsų išganymo paaukojo savo gyvybę.
Prašykime Šventosios Dvasios, kad pripildytų mus Kristaus meilės bei gailestingumo ir gebėjimo šioms dovanomis dalintis su kitais, ypač nepažįstančiais Dievo. Amen.
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015