Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

I Advento sekmadienis, A (Mt 24,37-44) (2013-12-01)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Brangūs broliai ir sesės Kristuje, metų ratas vėl apsisuko ir atrodytų, kad metai iš metų atsikartoja vis tas pats Adventas, šv. Kalėdos. Kartu su kalendoriniais naujaisiais metais atkeliauja visa eilė tų pačių pasaulietinių bei bažnytinių švenčių. Tačiau kaip neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, taip neįmanoma atkartoti tai, kas jau įvyko, kas praėjo.
Iš netikinčiųjų į Dievą, Jo Sūnų Jėzų Kristų ne kartą teko išgirsti, jog Katalikų Bažnyčioje tikintiesiems turėtų būti nepaprastai nuobodu kaskart girdint tuos pačius šv. Rašto skaitinius, stebėti tas pačias liturgines apeigas. Taip gali atrodyti ir tikinčiajam, kuris tikėjimą suvoktų, kaip išmoktų formulių rinkinį, Dievą suprastų kaip baudėją arba įvairių gėrybių teikėją. Ir jei negauni to, ko prašai, tai ar reikalingas toks Dievas?
Suprantama, jei taip mąsto žmogus, tai jam viskas atrodo nuobodu, monotoniška, beprasmiškas vaikščiojimas tuo pačiu ratu, nesistengiant eiti pirmyn.
Be to, šiandien žmonija išgyvena beatodairišką skubėjimą. Kiekvienas skuba kuo daugiau ir greičiau įsigyti pinigų, naujų daiktų, pažinčių, patirti kuo daugiau malonumų. Per kasdieninį šurmulį sunku stabtelėti, pamatyti ne tik šalia esantį, bet ir susitikti su pačiu savimi, įsigilinti į save, paklausti savęs: „Kodėl nuolat jaučiu nerimą, vienišumą, nors aplink tiek daug žmonių ir tiek daug daiktų?“. Toks klausimas gali iškilti net tikinčiojo širdyje, nes visuotinė skubos kultūra neaplenkia nė vieno.
Jėzus atėjo į žemę, atnešdamas viltį: gyvenimas nėra beprasmiškas bėgimas ratu, esame mylimiausi ir trokštamiausi Dievo kūriniai, visų Jo pažadų paveldėtojai. Dievas visada yra šalia mūsų ir su mumis, tik, deja, labai dažnai nepastebime Jo, nematome stebuklų, vykstančių aplink mus. O Jis stovi ir kantriai laukia, kada atversime širdies duris ir leisime Jam veikti mumyse. Būtina pasinerti į tylą, kad savo širdyse išgirstume gimstančio kūdikio beldimą, jo verksmą ir kvietimą naujam prasmingesniam, viltingesniam gyvenimui.
Mūsų širdys turi pasiruošti stebuklo priėmimui, todėl liturginiai metai prasideda nuo Advento. |Žodis „adventus“ reiškia atėjimą, o adventinis metas – pasiruošimas sutikti Išganytoją, kurio galioje mūsų gyvenimus paversti stebuklu. Adventas ne tik pasiruošimas susitikti su Dievu. bet džiaugsmingas ir bendras laukimas Jo atėjimo.
Šios dienos Evangelijoje pagal Matą Jėzus savo atėjimą prilygino Nojaus dienoms, kai tvanas užliejo žemę. Kaip anuomet, taip ir Kristaus atėjimo dieną, žmonės nieko nenumanydami ramiai gyvens, naudodamiesi visomis žemiškomis gėrybėmis. Vargas bus tam, kuris rūpinsis vien savo reikalais, jei jo širdyje neatsiras vietos meilei ir gailestingumui šalia esančiam. Jėzus kviečia: „ (...) budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats (...), būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24,42.44).
Advento metu krikščionys ne tik budi ir gyvena laukimu, bet yra siunčiami apaštalauti, nešti džiugią laukimo žinią ten, kur nyku, kur nėra vilties, kur siautėja pasaulio kunigaikštis.
Anot apaštalo Pauliaus: „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“ (Rom 8,17). Vadinasi, turime gyventi ir elgtis kaip Kristus gyveno ir mokė. Kristus pasilenkė prie kiekvieno žmogaus, neatstūmė nei vieno net labiausiai nusidėjusio. Pirmiausia Jis matė žmogų, sukurtą pagal Dievo Tėvo paveikslą. Jėzus nepasmerkė nei vieno žmogaus, Jis smerkė ir šalino tik nuodėmę.
Kiekvienam šaukiančiam: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ (plg. Mt 20,30), ištiesdavo pagalbos ranką ir pirmiausia ištardavo: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ (Lk 5,20) arba sakydavo: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik ramus“ (plg. Lk7,50).
Mielieji, gamtoje nyku ir tamsu, medžiai tarsi griaučiai styro nuogi be lapų. Šalta, skvarbi drėgmė jaučiasi net sieloje, tačiau šiame nykiame laikotarpyje, mes, krikščionys, turime šviesią viltį – sulaukti šv. Kalėdų, patirti susitikimo su Kūdikėliu Jėzumi džiaugsmą.
Tad nebūkime liūdni ir paniurę, kelkime akis į dangų, išvyskime bent mažytį šviesos spindulėlį, kuris kaip pirmos adventinės žvakės šviesa perskros tamsą ir įžiebs viltį sulaukti šv. Kalėdų.
Būkime tvirti savo tikėjime, neleiskime žemiškiems turtams užliūliuoti, užmigdyti mūsų sielų, nes miegančiam krikščioniui Advento šviesa užgęsta, dingsta meilė Dievui ir artimajam. Perdėtas pamaldumas kartais taip pat užmigdo, - meldiesi ir sąžinė rami.
Tad, mielieji, nepavarkime laukdami mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus, kaip nepavargstame bemiegę naktį laukdami mylimo žmogaus sugrįžimo, slaugydami sunkų ligonį, sūpuodami kūdikį ar išgyvendami sunkią netekties valandą. Žmogus bent kartą paniuręs į tamsią nemigo naktį, kai klausa įtempta ir gaudo kiekvieną nakties šnaresį, kai akys plačiai atmerktos ir stengiasi pamatyti bent menkiausią šviesos lopinėlį, išgyvena tikrąjį Adventą.
Nemiga – tai geroji Advento naujiena tiems, kurie trokšta, kad šeimininkas sugrįžtų. Jis yra čia. Jis pats nemiega, budėdamas ir laukdamas mūsų. Tad plačiai atmerkime akis, nutraukime grandines, kaustančias mūsų širdis, išlaisvinkime sielas ir džiugiai su meile laukime Kristaus atėjimo. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015