Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Bernelių šv. Mišios (Lk 2,1-14)(2013-12-24)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Dievas, kaip buvo žadėjęs, nuo amžių pradžios padovanojo žmonijai neįkainojamą tobuliausią, geriausią dovaną – Jėzų Kristų Išganytoją.
Beveik visą mėnesį mes blaškėmės, vaikščiojome po parduotuves, turgus ieškodami dovanų, kuriomis trokštame pradžiuginti savo artimuosius. Bet tai laikinas, greitai praeinąs džiaugsmas. Tik itin brangaus žmogaus maloni smulkmena ilgam džiugina širdį.
Ar per šį blaškymąsi dėl laikinojo, trumpalaikio džiaugsmo sugebėjome išvysti „skaisčią šviesą“, kuri užliejo žemę, ar „užtekėjo mums šviesybė“, ir ar pajutote „linksmybę ir didelį džiaugsmą (...), nes mums kūdikis gimė“ – kaip skelbė pranašas Izaijas pirmajame skaitinyje. Izaijas pranašavo, kad gimęs kūdikis – Dievo Sūnus vadinsis Emanueliu, o tai reiškia „Viešpats su mumis“. Ir tai nuostabu: Viešpats visada ir visur su mumis, mumyse per amžius, jei tik to norime ir tuo tikime.
Evangelija pagal Luką mus gražina daugiau kaip du tūkstančius metų atgal. Žvelgdami į prakartėlę bandykime mintimis įsivaizduoti tos nakties vaizdą.
Palestinos žemė. Betliejus. Pats vidurnaktis, visi miesto gyventojai seniai sumigę patogiose lovose. Tik nemiega du keleiviai, kurie kaip ir daugybė kitų surašymui atkeliavo iš Nazareto.
Dėl gausybės žmonių, galbūt ir dėl to, kad Juozapas buvo neturtingas, jiems neatsirado vietos pas žmones. Jie apsistojo gyvulių tvarte, ir net ne tvarte, o urve, nes anais laikais, gyvuliai buvo suvaromi į didesnius urvus. Ten buvo pastatomos ėdžios arba paprasčiausias lovys.
Ir štai įvyksta tai, ko amžiai laukė, apie ką kalbėjo Dievo siųstieji pranašai ir ko žmonės nesuprato. Dar ir šiandien ne visi supranta arba nenori suprasti, nes daugeliui daug patogiau užsimerkus klaidžioti patamsiuose.
Tą naktį nepaprasta žvaigždė nušvietė dangų ir Žodis tapo Kūnu...„Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.“ (Lk 2.8).
Ir štai nepaprasta šviesa netikėtai pasirodžiusi nugąsdino juos. Tarp jų atsistojęs angelas tuojau pat piemenis nuramina: „Nebijokite! Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats, Mesijas“ (Lk 2.10-11), t.y. jie turi džiaugtis, nes jiems pirmiems žydų tautoje, kuriai jie priklauso, skelbiama geroji naujiena – gimė Mesijas, Išganytojas.
Šalia angelo atsirado daugybė angelų – dangaus kareivija, tarsi patvirtina pirmojo angelo žodžius.
Apie nepaprastą įvykį, jie paskelbia džiaugsmingai giedodami: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiesiems žmonėms“ (Lk 2,14).
Taigi, apie Jėzų - Gerąją Ganytoją pirmiausia sužino piemenys, kurių įvaizdį Jėzus dažnai naudoja palyginimuose.
Piemenys pirmieji tapo Evangelijos skelbėjais, nes radę ėdžiose gimusį kūdikėlį, kaip nurodė angelas, jie įtikėjo ir nuskubėjo apie tai pranešti Izraelio gyventojams. Tačiau tie, kurie klausėsi pasakojimo, stebėjosi tuo, bet didesnio susidomėjimo neparodė.
Tai, kad šį vėlų vakarą visose bažnyčiose gausiai susirinkę tikintieji garbina Jėzų Kristų parodo, kad Kūčios ir Kalėdos nėra vien paprotys, vien tėvų palikimas. Ar įmanoma, kad virš dviejų tūkstančių metų krikščionys aklai klaidžiotų ir tikėtų tuo, ko nėra?
Kristus yra realybė. Jis yra tikrovė, kurią girdi kiekvienas kurčiasis ir nebylys, tikrovė, kuri išjudina paralyžiuotąjį, reumato sutrauktą, vėžio ir kitų baisių ligų naikinamą, sielvartų ir vargų prispaustą.
Anksčiau ar vėliau visais šiais atvejais visi – ir vargdieniai, ir turtuose paskendę šaukiasi Viešpaties ir maldauja Jo pasigailėjimo.
Su Kristaus gimimu pasaulis skilo į dvi dalis: iki Kristaus ir po Jo.
Įvyko negirdėtas ir niekada nepasikartojantis perversmas.
Iki Kristaus žemėje buvo garbinami stabai, buvo niekinamas darbas, tai buvo vergų, o ne laisvų žmonių našta. Buvo pripažįstama tik kumščio ir keršto teisė.
Kristus savo meilės jėga sugriovė viską, kas nežmoniška. Jis trokšta pagydyti žmoniją, atstatyti žmoguje dieviškuosius pradus.
Su Kristaus gimimu šviesa užliejo žemę, sunaikino tamsos kunigaikštį, nuodėmių slibiną, kuris nuolat taikosi pražudyti žmogų.
Mylėkime ir garbinkime mūsų Viešpatį, Jėzų Kristų, kaip Jį mylėjo Juozapas ir Marija, angelai ir piemenėliai, nes Jis tapo žmogumi iš meilės mums, nužengė į žemę, kad mes galėtume įžengti į dangų.
Garbinkime Jį, kaip angelai ir ieškokime Jo, kaip piemenėliai. Šv. Lukas sako: „Jeigu Jūs Jo nerandate, tai dėlto, kad nesiskubinate surasti“.
Taigi, ieškokime, atraskime ir liudykime Kristų visa siela, visa širdimi, visu savo gyvenimu.
Amen.

 

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015