Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kristus, Visatos Valdovas (Lk 23,35-43) (2010-11-21)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija

 

Šiuo sekmadieniu baigiasi liturginiai metai ir nuo 1925 metų juos vainikuoja Kristaus, Visatos Valdovo šventė. Tais metais ją įsteigė popiežius Pijus XI, atsiliepdamas į to meto iššūkius. Plintant ateizmui ir visuomenės sekuliarizacijai, žmogaus siekis pačiam valdyti pasaulį, noras būti nepriklausomu nei nuo žmogiškų, nei nuo dieviškų įsakymų, Bažnyčia šūkiu: „Tegyvuoja Kristus Karalius, Visatos Valdovas!” įspėja žmogų, kad beviltiška priešintis Kristui, kovoti prieš Jį.

Ką tik girdėta Evangelija pagal Luką priminė tragišką Kristaus gyvenimo žemiškajame pasaulyje baigtį. Jis prikaltas ant kryžiaus, virš Jo galvos užrašas: „Šis yra žydų karalius“. Tai pajuokos žodžiai, kuriais Romos kareiviai šaipėsi iš žydų. Šalia iš kairės ir iš dešinės prikalti du piktadariai. Vienas iš jų įžeidinėjo Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!” (Lk 23,39). Antrasis gi, Dievo malonės įkvėptas, buvo tikras, kad Kristus iš tiesų yra Karalius, Pasaulio Valdovas, todėl su pasitikėjimu tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ ir išgirdo Kristaus palaimos žodžius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43).

Jėzaus karališkojo didingumo negali nusakyti nė viena mums žinoma sąvoka. Pasaulis pažino daugelio amžių valdovų, imperatorių, karalių ir diktatorių. Visi jie ateidavo ir išeidavo nepalikę gilesnio pėdsako žmonių širdyse.
Kristaus sekėjai taip pat norėjo Jame matyti vieną iš žemiškųjų galingųjų valdovų, kuris užvaldytų Izraelį, išvaduotų jį iš nekenčiamų romėniečių jungo. Kristaus amžininkams, juolab mums, gyvenantiems individualizmo amžiuje, sunku suvokti Kristaus kaip Karaliaus vaidmenį. Jis pats savo tarnystės metu vengė šio titulo. Demonams, kurie žinojo, kas Jis yra iš tiesų, įsakydavo neatskleisti Jo tikrosios galios. Tik baigdamas žemiškąjį gyvenimą, kai jau niekas nebegalėjo išgelbėti nuo būsimos kančios, gėdingos mirties, Jėzus Pilotui išpažino: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius,. Aš tam, esu gimęs ir atėjęs į pasaulį“ (Jn 18,37). Kartu Jėzus pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“(Jn 18,36). Štai kodėl mes negalime prilyginti Kristaus kaip Valdovo viešpatavimo jokiam žmogiškosios visuomenės laikotarpiui.

Valdovus visada įsivaizduojame išdidžius, reikalaujančius besąlygiško paklusnumo, tarnavimo jiems. Kristus visai kitoks – Jis tarnaujantis Valdovas. Jis pats pasakė: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“(Mt 20,28). Kuris gi valdovas yra šitaip pasakęs? Kuris valdovas tarnavo taip ištikimai liaudžiai kaip Jėzus? Kuris valdovas gyvybę paaukojo už savo ištikimiausius pavaldinius?

Priešingai nei žemiškieji valdovai, Kristus Karalius bičiuliais rinkosi vargo prispaustuosius, niekinamus ir žeminamus, laikomus nusidėjėliais. Niekuomet neskatino jų sukilti, priešingai, guodė juos vadindamas „palaimintais“ ir žadėdamas jiems Dievo Karalystę, kur jų laukia amžinasis džiaugsmas ir laimė. Vietoje prievartos, keršto ir smurto Jis siūlė meilę, kviesdamas mylėti vieni kitus, netgi priešus. Smerkdamas fariziejus už jų veidmainystę, puikybę, pasipūtimą, Jėzus nesmerkia žmogaus, tik jų nuodėmę. Štai kodėl Jis sėdo už stalo tiek su fariziejais, tiek su muitininkais, tiek su nusidėjėliais. Svarbiausia Jam buvo asmuo, o ne jo kilmė, tautybė ar etiketė. Bet kas, netgi moteris, turėjusi penkis vyrus, ar apsėsta septynių demonų, ar smerkiamai žvelgianti samarietė, ar nusikaltėlis prikaltas ant kryžiaus, buvo mielai laukiamas Jo karalystėje, jei tik įžvelgdavo jų širdyse bent menkiausią pasitikėjimą Juo, meilę Dievui ir artimui.

Mylėti ir pasitikėti , - štai dvi sąlygos, kurių prašo Pasaulio Valdovas, Kristus Karalius. Naktį prieš mirtį, kai žinojo, jog bus išduotas, kad pasaulio galiūnai teis Jį žemiškuoju teismu, kuriame viršų paims melas, šmeižtas, klasta, Jėzus mums paliko testamentą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, (...) iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“(Jn 13,34-35). Taigi, jei norime pašlovinti mūsų Valdovą, Kristų Karalių, turime žemai pasilenkti, kaip Jis lenkėsi prie kito žmogaus, ypač prie silpniausiojo, menkiausiojo, labiausiai nuskriaustojo.

Mieli broliai ir seserys, su ypatinga pagarba ir meile priimkime šv. Komuniją, mūsų Viešpaties, Širdžių Valdovo Kūną ir Kraują, pakluskime Jo valiai ir leiskime Jam veikti mumyse. Ir džiaugsmo akimirkomis ir sunkiam išbandymų metui atėjus, su pasitikėjimu sakykime: „Viešpatie Jėzau, Tu išmintingai valdai visą pasaulį, aš pasitikiu Tavimi, žinau, kad pagal savąjį išganingąjį planą visa išvesi į gerą!”Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015