Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Visi Šventieji (Mt 5,12) (2010-11-01)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Kasmet Visų Šventųjų iškilmės dieną skaitoma ištrauka iš Apreiškimo knygos šventajam apaštalui Jonui, kuri byloja apie milžinišką minią, „kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7,9), stovinčią „priešais sostą ir Avinėlį“(...) ir skambiu balsu šaukiančius: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste ir Avinėlio! (plg. Apr 7,10).
„Iš kur ta didžiulė minia?“ – išgirdo regėjime apaštalas Jonas ir čia pat nuskambėjo atsakymas: „Jie atėjo iš didžio sielvarto“ (Apr 7,14).

Dovydo psalmėje taip pat keliamas klausimas: „Kas įžengs į Viešpaties būstą? Kas drįs jo šventykloje pabūti?“ (Ps 23 (24),3) „Žmogus, kurio rankos nekaltos, kuris turi sąžinę gryną“ (Ps 23(24),4) – seka atsakymas. Taigi Šv. Rašto skaitiniai kelia klausimą, kas gali pelnyti Dievo karalystę, kas turi viltį regėti Dievo veidą? Apibendrintą atsakymą išgirstame Kristaus Kalno pamokslo įžangoje. Nuskambėję palaiminimai, - tai tarsi aštuonios tezės, nusakančios kryptį į šventumą, kuris neabejotinai atves prie Viešpaties sosto. Būtent šiais palaiminimais gyveno visų laikų nesuskaičiuojama daugybė šventųjų, kuriems skirta ši diena. Visų Šventųjų šventė pradėta švęsti ketvirtajame amžiuje. 2000 metų Vardų kalendoriuje skaitome: „Gausėjant kankinių, imta minėti jų mirties, t.y. gimimo Dangui metines. Kadangi kankinių buvo labai daug ir ne visi vardai buvo žinomi. Antiochėjos Bažnyčioje pradėta juos visus minėti pirmą sekmadienį po Sekminių. Ši šventė paplito, ir 935 m. popiežius Jonas XI įvedė Visų Šventųjų šventę (lapkričio 1 d.). Šią dieną pagerbiame ne tik šventuosius kankinius, bet ir kitus šventuosius. Šventieji – Dievo talkininkai, Jo kareivija. Šventieji – mūsų užtarėjai pas Dievą ir globėjai“ (A. Sicari. Portretai, Vardų kalendorius, 2000). Taip apie Šventųjų iškilmę byloja Bažnyčios istorija.

Šventųjų gyvenime tobulai atsispindėjo palaiminimų dvasia bei nuolankumas. Jie buvo palaiminti, nes turėjo vargdienio dvasią, tai nebuvo prisirišę prie žemiškų turtų bei jos gėrybių; jie nuolankiai, kantriai priėmė visus sunkumus, visus nemalonumus, kuriuos jiems skyrė Dievo apvaizda: Jie sugebėjo atleisti žmonėms visas neteisybes, skriaudas. Ne vienas šventasis nuolankiai priimdamas kankinystę, mirė prašydamas Dievo atleidimo jo kankintojams.

Savo žemiškajame gyvenime šventieji siekė teisybės, sielvartavo dėl blogio, užjautė nelaiminguosius, nuoširdžiai jiems teikė pagalbą. Tyromis širdimis jie sugebėjo priimti Dievo žodį ir jį vykdyti. Nepaisant persekiojimų, šmeižtų jie buvo ištikimi Jėzaus mokslui ir drąsiai jį skelbė. Dauguma mano, kad šventumas yra būdingas tik ypatingiems asmenims, rinktiniams Dievo pašauktiesiems. Gyventi šventėjant yra nepaprastai sunku, ypač šiame sumaterialėjusiame pasaulyje. Tai iš tiesų didžiulė Dievo malonė. Tačiau tapti šventu, siekti šventumo yra kiekvieno krikščionio pareiga. Visi apaštalai apie tai rašė savo laiškuose.

Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašo, kad Dievas nuo amžių palaimino ir išrinko mus Kristuje „kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“(Ef 1,3-4). Tame pačiame laiške skaitome: „Jūs nebeesate svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas“(Ef 2,19-21).

Apaštalas Petras savo pirmajame laiške rašo: „Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu kaip parašyta: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“(Pt 1,15-16). O apaštalas Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame!“ (1 Jn3,1). Vadinasi, būdami Dievo vaikais, privalome siekti šventumo, į kurį kviečia pats Kristus: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“(Mt 5,48).
Jis savo gyvenimu ir mokymu davė mums neprilygstamą pavyzdį, kaip turime gyventi ir elgtis. Jis sakė: „Daviau juk jums pavyzdį, kad kaip aš jums darau, taip ir jūs darytumėte“ (Jn 13,15).

Būtent iš Kristaus sėmėsi stiprybės, ištvermės, nuolankumo ir meilės pirmieji apaštalai. Juos stiprino Šventoji Dvasia, kuri Sekminių dieną, kaip ugnies liežuviai nusileido ant jų. Per Krikštą kiekvienas krikščionis gauna Šventąją Dvasią, kuri veda reikliu šventėjimo keliu. Šis „Kelias“ yra Kristus, Sūnus, Dievo šventasis: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį“ (Jn 14,6). Žengiant šiuo keliu apaštalas Paulius ragina: „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtume nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2,14-16). Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“( Tes 4,7-8).

Tegul Šventoji Dvasia išmoko mus viso to, ko reikia šventėjimui, o šventųjų gyvenimai tebus pavyzdys mums visuose gyvenimo reikaluose. Nuoširdžia malda prašykime jų padėti mums nepaskęsti kasdienybėje, nesuklupti prie materialiųjų gėrybių, puoselėti savyje dorybes, kurios vestų į Dievo karalystę.



Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015