Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Konferencija Lietuvos seime (2010-03-09)

Paskelbta: 2010-03-18

 

Kovo 9 d. parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, vikaras kun. Virginijus Vaitkus ir grupelė pastoracinės tarybos narių dalyvavo Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Laisvė ir atsakomybė: Ekonomikos ir politikos pagrindai „Caritas in veritate“ šviesoje“.

Konferencijos dalyvius pasveikino LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ. Arkivyskupas, iškėlęs klausimą “Kodėl daugelis žmonių nusivylė laisve?“, atsakė: „Daugelis neturi nei tiesos, nejaučia meilės, o ypač stokoja tarnaujančios meilės. Kai kas norėtų Bažnyčią uždaryti po septyniomis spynomis, kad nesigirdėtų jos skelbiamo tiesos ir meilės balso.“

Konferencijoje buvo perskaityti trys pranešimai, pristatantys Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“.
Kun. Kęstutis Kėvalas pranešime „Moraliniai kultūriniai visuomenės pagrindai pagal „Caritas in veritate““ apžvelgė popiežiaus enciklikoje pateiktą Bažnyčios požiūrį į gyvenimo klausimus trim aspektais – socialiniu, politiniu ir ekonominiu. Pirmasis Bažnyčios rūpestis – žmogus ir jo orumas. Bažnyčia jaučia pareigą Evangelijos šviesoje nušviesti savo meto socialines problemas. Demokratija be dvasinių vertybių tampa totalitariniu veiksniu.

Enciklikoje visuomenės situacija analizuojama transcendentiškumo, neatlyginamumo ir globalizacijos arba tautų vystimosi aspektais. Meilė tiesoje įgalina žmogų patirti dovaną. Neatlyginamumas jo gyvenime reiškiasi daugeriopomis formomis. Žmogus sukurtas dovanai, o tai išreiškia bei įgyvendina jo transcendentinį matmenį. Kadangi meilė tiesoje yra dovana, kurią visi gauna, tai ji yra ta jėga, kuri suvienija žmones taip, kad tarp jų nebelieka jokių sienų. Neatlyginamumo principas Bažnyčios mokyme yra naujovė. Rinka veikia socialinėje erdvėje, kuri turi būti pagrįsta pasitikėjimu, jei to nėra, rinka neveikia. Globalizacijos amžiuje ekonomiką vargina konkurencija, todėl ekonominiam gyvenimui būtinos sutartys, kurios reguliuotų lygiaverčių vertybių mainus. Žinoma, reikalingi teisingi įstatymai bei dovanojimo dvasios paženklinti darbai.

Italų profesorius Antonio Maria Baggio skaitė pranešimą „Pokrizinis politikos permąstymas siekiant suasmenintos demokratijos“. Jis pradėjo nuo sveikinimo žodžių ir ištraukos iš Išėjimo knygos, kai Mozė, išvydęs degantį krūmą, išgirdo Viešpaties žodžius: „Arčiau neprieik! Nusiauk savo kurpes, nes vieta, kur stovi, šventa yra žemė! (Iš 3,5). „Tai žodžiai tarsi buvo skirti mums, nes Lietuvos žemė – šventa žemė,“ – sveikino pranešėjas.

Prof. Antonio Maria Baggio toliau kalbėjo apie demokratijos įgyvendinimą, pateikė mintį, kad pasaulis pirmiausia kenčia dėl mąstymo stygiaus. Tai jis parėmė pavyzdžiais. Duonos trūksta todėl, kad kažkam tai patogu (o žemė juk turtinga!). 1989 m. Rytų Vokietijoje jis matė vyrą, kuris verkė, žiūrėdamas į laimingus laisvę atgavusius žmones, ir nuolat kartojo: „Kodėl, kodėl jie mūsų nekenčia?“ Tas vyras buvo komunistas, nutolęs nuo realybės, tiesiog sužlugdytas. Kitas pavyzdys iš dabartinės Italijos, kur buvo priimtas įstatymas, pažeidžiantis laisvą pasirinkimą: visi juo piktinosi, vadino kvailyste, kad negalima pasirinkti patiems rinkėjams Senato atstovų. Profesorius komentavo, kad nebūna taip, kad visuomenė būtų bloga, o politikai geri, arba atvirkščiai. Įstatymas priimtas blogas, o žmonės tyli, nemaištauja. Politinis mąstymas nėra antraeilis dalykas, todėl labai svarbu, kad visuomenė perimtų iniciatyvą į savo rankas.

Kalbėdamas apie ekonomiką pranešėjas iškėlė klausimą: „Ko išmokė krizė?“ Politika ekonomikoje yra tai, kas įsitvirtino iš anksčiau. Mums sakoma, kad sistema tokia tobula, kad pati save ištaiso. Enciklika tam pasipriešina. Ekonomikos politiką turi sąlygoti du principai – laisvė ir lygybė. Profesorius A. M. Baggio kalbėjo: „Kai sakome „asmuo“, nesigiliname į kilmę, kaip šis asmuo buvo sukurtas. Jėzus Kristus padėjo pamatus naujam požiūriui į asmenį. Jis įveda į Dievo Trejybę, kur vienas vardas yra susietas su kitais, vieną ištaręs, iškart tari kitus. Taigi kai sakome „asmuo“, visų pirma turime trejybinę sampratą. Tai gyvenimo logika: vyras ir moteris sukuria trečią asmenį“. Komunizmo požiūris į asmenį yra dualistinis: priešas – draugas. Kai jie susiduria, vienas kitą panaikina. Pliuralizmas remiasi trejybiniu pagrindu, tik tada įmanoma demokratija. Kitas demokratijos principas – tauta turi išsakyti savo nuomonę apie pareigą ir negalima paklusti neišklausius savo tautos. Tauta yra gyva demokratija. Tikroji demokratija skirta tautai, o ne masei, kuri yra beformė, didelė daugybė, negyva. Tauta – demokratijos herojus, ji kuria projektus, ji yra varomoji pažangos jėga.

Trečiasis konferencijos pranešėjas – italų profesorius Luigio Bruni. Savo pranešime „Caritas in veritate: pasiūlymas naujai ekonomikos veiksenai“ kalbėjo apie ekonomišką mąstymą, minimą popiežiaus enciklikoje. Profesorius iškėlė klausimą: „Ką reiškia šiandien išgyventi ekonominį vystymąsi? Kas tai yra: įmonė, verslas?“ Balsuodami rinkimuose mes tarsi dalyvaujame kuriant ekonomiką. Įeiname į parduotuvę ir kažką perkame, tuo išreikšdami savo nuomonę. Kokia gali būti ekonomika, jei nėra dovanos? Pvz., mikrokrediktas nėra dovana, tačiau ši sutartis išlaisvina iš skurdo. Kreditas greičiau leidžia išsivaduoti iš skurdo negu dovanojant neatlyginamai. Jis įpareigoja, skatina veikti, mąstyti. Sutartis, jei gimsta iš gėrio, yra neatlyginamumas. Jis kyla iš malonės, charizmos. Tai nėra, ką aš darau, bet kaip aš darau. Tai nėra dovanojimas, altruizmas, tai gyvenimas įsipareigojant. Mafija visada pradeda nuo dovanojimo: taip ji užkariauja, pavergia savo naudai net valdžios struktūras.

Enciklika parodo, kas yra įmonė, verslininkas ir rinka. Tai teigiami dalykai. Nėra gero gyvenimo be verslininko, nes be jo neįmanoma sukurti materialių gėrybių, darbo vietų. Verslininkas iš pašaukimo nėra spekuliantas, nes jis kuria projektus, o spekuliantas nekuria projektų ir vienintelis jo tikslas – pelnas. Verslininkas iš pašaukimo yra pilietiškas. Jis yra arba civilizuotas pilietis arba nepilietiškas, – kitokio nėra. Tautos, šalys vystosi tada, kai sugeba derinti konkurenciją, nori varžytis.

Po pranešimų ir kavos pertraukėlės vyko diskusijos.

                                                             B. Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021