Lapkričio 15 d. po vakarinių šv. Mišių vyko jau tradicija tapęs Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio kalendoriaus „Kryžio kalnas - 2010 m.“ pristatymas.

Šv. Mišias aukojo prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Jo pasakyta homilija buvo savotiška įžanga į visų laukiamą susitikimą. Prelatas kalbėjo apie prasmingai praleistas gyvenimo akimirkas, kurių kiekviena gali būti paskutinė. Kristaus pasakyti žodžiai: „Būkim pasiruošę“ yra visa dvasinio gyvenimo esmė. Didžiulė Dievo dovana, kad mes nežinome paskutinės gyvenimo akimirkos, tai leidžia prasmingai gyventi, kurti, mylėti. Jei aš gyvenu su Dievu, tikėjimo dvasia, kažką palieku po savęs gero, kasdien atsiprašau Viešpaties, suprasdamas, kad esu netobulas, tai manęs negali gąsdinti mintis apie mirtį.

 Po šv. Mišių visi sugūžėjo į konferencijų salę. Susitikimą šiltai pradėjo aktorė Doloresa Kazragytė. Ji pakvietė Kauno Sakralinės muzikos mokyklos choro „Pastoralė“ merginas giesme „Ženklas vilties“ pasveikinti susirinkusius.
Šios giesmės žodžius ir muziką sukūrė choro „Pastoralė“ vadovė Nijolė Jautakienė, kuri vėliau pasakė, kad šis kūrinys skirtas vyskupo E.Bartulio garbei. Giesmę merginos baigė įspūdingu kryžiumi.  

     Po to D. Kazragytė pasakė, kad šį vakarą laukia keletas siurprizų. Tai, kad bus pristatyta Gintarės Jautakaitės eilėraščių knygutė, vyskupo E. Bartulio kalendorius „Kryžių kalnas - 2010“ ir prof. habil.dr. A.Motuzo knyga „Kryžių kalno maldynas ir giesmynas“.

Vyskupas E.Bartulis pasisveikindamas tarė: „Jaučiuosi kaip namuose, savo tėviškės gimtajame mieste. Kryžių kalnas yra unikalus, brangus kiekvienai lietuvio širdžiai. Jis trumpai pristatė ir pakomentavo kiekvieno mėnesio kryžius esančius 2010 m. kalendoriuje. Įpusėjus renginiui vyskupas pakvietė aktorę Doloresą paskaityti keletą eilių. Ji nepaprastai jautriai perskaitė Gintarės Jautakaitės eilėraštį „Baltas marių sniege, sužydėjęs saulė“...

Ir vėl „Pastoralės“ merginų choras džiugino giesme „Viešpaties meile apgaubki mane, žemės kelionėj paguoski...“, žodžiai Salvinijos Jautakaitės, muzika Gintarės Jautakaitės.

Vėliau profesorius A.Motuzas trumpai papasakojo „Kryžių kalno maldyno ir giesmyno“ atsiradimo istoriją. Viskas prasidėjo 1972 metais, kai profesorius dar buvo Šiaulių aukštosios muzikos mokyklos studentas. Tuomet Šiauliuose buvo susikūręs slaptas subkultūrinis judėjimas „Saulės vaikai“. Pagrindinis ginklas anuomet buvo giesmė, malda, muzika. Paskatintas vyskupo E. Bartulio giesmes ir maldas profesorius sudėjo į knygeles ir diskelius. Padėkojęs vyskupui ir prelatui V.Vaičiūnui už palaikymą, paskatinimą, vertinimą, suteikė žodį prelatui.

Prelatas V. Vaičiūnas pasiūlė viską pamiršus, įsivaizduoti, kas būtų įvykę, jei Kristus būtų atėjęs šiandien, jei Jį būtų nukankinę elektros kėdėje, sušaudę arba numarinę dujų kameroje? Dievas galėjo atpirkti mus vienu blyksniu, žodžiu, tačiau Jis norėjo parodyti mūsų žmogišką menkumą, o priemone pasirinko kryžių. Kryžius tapo ne siaubu, bet gyvenimo atrama. Pats gyvenimas savotiškas kryžius. Prisiminkime, kad šypsomės ir džiaugiamės ne tiek jau daug, daugiau sutinkame tuos žmones, kurie neša skausmą. Vyskupas išleido kalendorių, kad ne šiaip jį pasikabintume, bet kasdien išgyventume gyvenimo prasmę ir turinį. Tas pats liečia ir profesoriaus išleistas knygutes. Jos skirtos ne bibliotekai, bet skaitymui, giedojimui. Jos turi tapti dar didesniais atramos taškais mūsų žemiškoje kelionėje.

Vakarą baigė vyskupas padėkos žodžiais „Pastoralės“ merginoms, jų vadovei N. Jautakienei, aktorėms D. Kazragytei ir O. Dautartaitei, kuri paskaitė Leonardo Andriekaus „Rūpintojėlį“ ir, visus palaiminęs, pakvietė tradiciškai susikabinus rankomis sugiedoti „Glory, Glory Aleliuja“.

Tai buvo nuoširdumo, švelnumo, džiaugsmingos palaimos vakaras. Žmonės skirstėsi tyresni, tai rodė jų akys, pripildyti gėrio ir meilės, bent akimirkai pamiršę kasdienius vargus.
                                                                           B. Vasylienė