Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Įspūdžiai iš parapijos jaunų šeimų stovyklos (2019-07-30)

Paskelbta: 2019-08-26


 Šią vasarą į šeimų stovyklą išsiruošėme visa šeima. Po atvėsusios savaitės  liepos 19 d., penktadienio vakaras, buvo neįtikėtinai šiltas. Nors mūsų laukė ilga kelionė, jau privažiavus Raudondvarį tėtis pasiūlė sustoti nusipirkti ledų ir užkandžių kelionei. Kelionė buvo netrumpa, tačiau važiuojant keliu palei Nemuną, ji neprailgo, o vaikai neįtikėtinai ramiai išsėdėjo iki pat kelionės pabaigos.

Atvykome į sodybą pirmieji, todėl turėjome progos pasikalbėti su šeimininku, ramiai apžiūrėti visą sodybą. Man ji labai patiko – prižiūrėta, nupjauta žolytė, jaukūs nameliai, patogi virtuvė, didelis valgomasis. Po truputėlį susirinko visos šeimos, o s. Ramutė sustojo paimti rūkytos žuvies pirmajai mūsų vakarienei. Nors vakarienė buvo tikrai vėlai (apie vidurnaktį), tačiau buvo miela visiems (kartu su vaikais!) susirinkti prie stalo ir užkąsti.

Išaušus rytui prieš pusryčius rinkomės rytinei maldai. Meldėmės lauke, kur s. Ramutė ragino įsiklausyti į gamtą ir pajusti Dievą paukščiukų čiulbėjime, augalų grožyje. Tikrai, gamtoje jautėmės tarsi arčiau Viešpaties... Sugiedoję keletą smagių giesmelių, 9 valandą susirinkome pusryčiauti grikių košės.


Man buvo tiesiog nuostabu dalyvauti padedant ruošti valgį, kadangi valgytojų buvo net keturiasdešimt septyni! Tai kur kas daugiau nei mano keturių asmenų šeima arba kad ir kokių dvidešimt žmonių, susirenkančių prie švenčių stalo... Tačiau kitos mamytės, jau dalyvavusios panašiose stovyklose, puikiai viską apskaičiavo ir greitai sukosi virtuvėje su dideliais puodais.

Ypatingai įstrigo mamytė Evelina, kuri į stovyklą atvyko viena su savo keturiais smagiais vaikučiais, o jauniausias iš jų – apie vienerių metukų amžiaus. Nepaisant to, ji anksčiausiai atsikeldavo, savo kūdikėlį su vaikjuoste apsivyniodavo aplink save ir jau plušėdavo virtuvėje besirūpindama mumis visais. Negana to, ji spėjo šeštadienio pirmoje dienos pusėje pravesti mažiausiems vaikučiams piešimą ir jau po kelių valandų – gaminti pietums gardų troškinį. Ir ji visada puikios nuotaikos. Tikra supermamytė! Esame jai labai dėkingi.


Šeštadienį po pusryčių kelias šeimas ir s. Ramute išlydėjome į a. a. mamytės Živilės metines Šilalėje. O tuo tarpu aš stengiausi pamokyti vaikučius ir tėvelius naujų giesmelių. Labai džiaugiausi, kad vaikučiai noriai mokėsi, giedojo ir kartojo judesius ir net vėliau girdėdavau vaikučius (ir net tėvelius!) niūniuojant giesmeles.

Po giesmelių repeticijos, vyresnieji vaikučiai iškeliavo į žygį, paruoštą Jurgos, o mažiausiems po Evelinos tapybos valandėlės pripylėme vandens į baseiną, kurį atsivežė mamytė Dalia. Kiek buvo džiaugsmo vaikams, kiek šėlionių, kiek taškymosi! Kai visi kartu vėl susirinkome, keliavome pietauti, o po pietų, bendrystėje suvalgę po ledą, važiavome maudytis prie Atmatos upės. Ten taip pat vaikučiai turėjo progos pasitaškyti, tik jau šį kartą kartu su tėveliais. Kas statė pilis, kas smagiai šnekučiavosi pakrantėje, kas plaukiojo ant Ugnytės didžiojo pripučiamo pelikano – visiems buvo ką veikti.

Grįžus po maudynių, tėveliai ėmė ruošti laužą, ant kurio kepė šašlykus bei vištieną. Jurga paruošė ypatingą desertą – keptą bananą folijoje su šokoladu – man buvo nepaprastai skanu. Kol dar buvo ruošiama vakarienė, susėdome prie s. Ramutės įrengtos koplytėlės, kur vaikučiai ir tėveliai galėjo padėkoti Viešpačiui, pasidalinti savo maldos intencijomis, pagiedoti giesmeles. Nors jau buvo vėlyvas vakaras, s. Ramutė labai ragino dar neiti miegoti ir eiti pašokti , ir padainuoti prie laužo. Tėvelis Edgaras noriai pravedė daug įvairiausių žaidimų ir ratelių, kurie taip patiko vaikams, ypač dalyvaujant ir jų tėveliams. Vyresnieji vaikai iki pat vidurnakčio žaidė gaudynes. Buvo smagu žiūrėti, kaip visi bendrauja ir smagiai leidžia laiką. Visiems nusiraminus prie laužo sudainavome keletą dainų ir apie pirmą valandą nakties išsiskirstėme miegoti.

Sekmadienį anksti ryte jau radau mamytes Eveliną, Dalią ir Kristiną besidarbuojančias virtuvėje, ruošiant visiems pusryčius. Atrodė, kad sekmadienio rytą kur kas sunkiau visi kėlėsi, todėl kartu su s. Ramute ir kitais prisijungusiais keliavome po sodybą giedant giesmelę “Tas, kuris tiki, tas, kuris tiki, turi gyvenimą“ , kelti visus iš miego ir kviesti į rytinę maldą. Po rytinės maldos ir nuotaikingų giesmelių, sėdome pusryčiauti. Man vis dar buvo keista matyti tokį didelį stalą, prie kurio susėsdavo visos šeimynos su įvairaus amžiaus vaikučiais – būdavo toks nuotaikingas šurmulys!


Pasistiprinę ėjome ruoštis šv. Mišioms. Prieš išvykstant s. Ramutė subūrė mus į ratą, kad susitelktume šv. Mišioms. Nuvykus į Rusnės koplytėlę, dalyvavome šv. Mišiose. Vietiniai parapijiečiai labai džiaugėsi išvydę tiek šeimų su įvairaus amžiaus vaikais. Jie klausinėjo, iš kur mes esame, netgi prašė pasilikti, kadangi Rusnėje yra ir darželis, ir mokykla... Buvo tikrai šaunu pamatyti tokią draugišką bendruomenę. Kadangi iki pietų dar turėjome laiko, mes su keletu kitų šeimų nuvykome prie švyturio. Pasivaikščioję sugrįžome į sodybą, kur jau mamytės Ugnė ir Aiva sukosi virtuvėje ruošdamos pietums šaltibarščių su karštomis bulvėmis. Joms padėjo ir Jurga, ir kitos mamytės – visi norėjo prisidėti prie tarnystės kitiems.

Taip ir atėjo laikas išvykti namo. Nuoširdžiai palaiminti ir išlydėti dar pasilikusių šeimų, lietučio lydimi išvykome į Kauną. Užvažiavome į Kėdainius, kur palikome vasaroti vyriausiąjį sūnų pas močiutes. Vaikai buvo pasisėmę naujų įspūdžių, todėl beveik visą kelią pramiegojo. Tai buvo gana intensyvus savaitgalis, tačiau grįžusi namo nesijaučiau labai pavargusi. Nors, atrodė, kad stovykloje buvo daugiau lakstymo negu maldos ir susitelkimo (nes reikėjo prižiūrėti, ką veikia mano jaunesnysis sūnus, kaip jaučiasi mūsų tėtis, būdamas pirmą kartą mūsų bendruomenėje), tačiau vis tiek Dievas veikė ir per tai. Suvokėme, kad šeimoms su mažais vaikais labai sunku laikytis nustatytos dienotvarkės, tačiau visi stengėsi būti tolerantiški ir taikytis prie nuolat besikeičiančių planų bei neprarasti geros nuotaikos.

Man buvo labai smagu, kad vykome į šią stovykla visa šeima kartu. Net ir vaikams, atrodė, buvo smagiau, kad buvo visa šeima kartu. Buvo malonu matyti savo sūnelius atsipalaidavusius ir žaidžiančius su kitais vaikais stovykloje. Tai, kad vyresnis sūnus Adomas drąsiai dalyvavo vakaro maldoje, mane džiugiai nustebino. Ši stovykla, manau, padėjo jam pagilinti jo ryšį su Dievu. Savo vyrui esu ypatingai dėkinga, kad jis pasiryžo dalyvauti šioje išvykoje. Man jo buvimas šalia buvo labai svarbus. Po šios stovyklos jaučiu, kad galiu labiau pasitikėti savo šeimos vieningumu bei Dievo valia.

Ypatingai didelis darbas ir organizavimas teko s. Ramutei Budvytytei. Juk suvaldyti keturiasdešimt septynių žmonių būrį, sudarytą iš įvairaus amžiaus vaikų bei tėvelių, yra nepaprastai didelis iššūkis! Ačiū Jums už Jūsų pastangas, pamokymus ir padrąsinimus, už Jūsų nuotaikingumą bei įvairiausias idėjas, kad ši stovykla būtų įsimintina ir pripildyta Dievo malonės! Nuoširdžiai dėkojame Kristaus Prisikėlimo parapijos pastoracinei tarybai, klebonui mons. Vytautui Grigaravičiui, kurie rūpinasi jaunų šeimų sielovada ir su palaiminimu bei gerais palinkėjimais išlydėjo  šeimas bendrystei, atgaivai “Vorusnelės” sodyboje Rusnėje.

                                                          Aurelija Berankienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021