Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Parapijos jaunų šeimų viešnagė pas partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą (2016-04-23)

Paskelbta: 2016-05-02

2016 m. balandžio 23 d., šeštadienį, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos Jaunų šeimų ratelio tėveliai su vaikais vykome į išvyką, susitikti su partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru.


Kelionė neprailgo, nes gėrėjomės pavasarį atbundančios Lietuvos peizažu, o vaikai tuo tarpu skaičiavo gandrus (bent jau mūsiškiai iki Merkinės jų suskaičiavo net 23!) Kertant geografines rajonų ir savivaldybių nuorodas (Kauno, Kaišiadorių, Birštono, Prienų, Varėnos), artėjom link Dzūkijos miškų. Šone liko Merkinės miestelis, o mūsų ekipažas jau suka į smėlėtą miško keliuką – Kasčiūnų kaimo link.


Pravažiavę keletą vienkiemių sodybų, besiglaudžiančių miškų ramybės apsuptyje, pamatome nuorodą – ,,Partizano sodyba”. Dar keletas minučių kelio ir mes jau vietoje. Į kiemą mūsų pasitikti išeina šeimininkas Juozas Jakavonis su žmona ir iš karto dėkoja, kad atvažiavome ir atsivežėme jaunąją kartą susipažinti su istorija.


Keliaujame prie partizanų bunkerio, kuris buvo iškastas dar 1945 m. Pirmiausia į akis krenta įspūdingas peizažas – Merkio upės kranto šlaitai. Juozas pasakoja kaip buvo kasamas bunkeris, apie nuolat lydėjusią įtampą, kad jo niekas nerastų, apie tai, kad šiame bunkeryje slėpėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis.


Čia buvo suplanuotas ir garsusis Merkinės puolimas. Vaikai pirmieji kopėčiomis nusileidžia į bunkerį ir, žvalgydamiesi po patalpos vidų, bando įsivaizduoti, kaip galėjo jaustis tuometiniai partizanai, kurie ne vieną dieną ir ne vieną naktį praleido ,,po žeme”.


Mojuodami tautinėmis vėliavėlėmis, vaikai sudainavo dainą apie Lietuvą, tai ypač nudžiugino partizaną Juozą ir jis, net keletą kartų, mūsų viešnagės metu išreiškė viltį, kad ir šiandien auga teisinga patriotų karta, kuri reikalui esant, stos ginti savo Tėvynės. Užeiname į namų vidų, kur pagrindiniame kambaryje jau išdėlioti visi eksponatai - knygos, užrašai, fotonuotraukų albumai, bylojantys apie nelengvą ir vingiuotą partizano Juozo Jakavonio-Tigro gyvenimo kelią. Juk būta visko tiek daug: ir partizanavimas, ir tardymai, ir lageris, ir tremtis, ir atgimimas…


Dabar partizano Juozo Jakavonio prisiminimai sugulę į knygą „Šalia mirties”. Kaip tik mūsų apsilankymo metu, į sodybą atvažiuoja ir Juozo dukra Angelė Jakavonytė-Rukštelienė ir minėtos knygos redaktorė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, kurios taip pat įsitraukia į pokalbius ir diskusijas apie anų ir šių dienų Lietuvą. Išgirdome daug jaudinančių ir sukrečiančių istorijų, prisilietėme prie gyvų liudijimų.


Partizanas J. Jakavonis stebino neįtikėtinai gera atmintimi, žinant, kad jam – jau 93 metai, o pasakojimai su smulkiomis detalėmis iš jo lūpų sklido itin sklandžiai, tarsi visa tai būtų įvykę tik vakar. Tuo tarpu Juozo žmona Zosė vis nerimąstingai žvilgčiojo per langą, kur lauke, dideliame kieme judrius žaidimus žaidė, bėgiojo mūsų mažieji, mamų pakaitomis prižiūrimi. Zosė rūpinosi ar jiems ne šalta, o vaikams, atvažiavusiems į kaimą, kur tiek daug erdvės miško apsuptyje, norėjusi gamtą tyrinėti: mergaitės sraigių rado, žalumynų puokšteles skynė, net šeimininkų šuniukas draugišką kompaniją vaikams sudarė.


O tuo tarpu, vaišinantis arbata ir pyragu, namuose toliau klausomės partizano pasakojimų apie sutiktus žmones, patirtus išgyvenimus ir malones, jaustą ir jaučiamą Dievo apvaizdą… Tos kelios valandos bendraujant su partizanu Juozu, prabėga labai greitai, bet viduje lieka neišdildomas įspūdis ir noras, kad šio žmogaus istorijas išgirstų kuo daugiau žmonių. Kad iš Juozo stiprybės, meilės Tėvynei, mes patys taip pat labiau spinduliuotume ta meile, patriotiškumu, kad mūsų vaikams meilė savam kraštui būtų viena iš kertinių gyvenimo vertybių.


Atsisveikinant, paprašome partizano Juozo pasirašyti ant mūsų atsivežtų trispalvių vėliavėlių. Jis ne tik pasirašo, bet net ir savo antspaudą uždeda mums atminčiai. Už žuvusius laisvės kovotojus uždegame žvakelę prie šalia bunkerio stovinčio atminimo paminklo, sukalbame maldelę. Padarome bendrą fotonuotrauką atminčiai.


Partizanas Juozas palaimina mus ir šiltai atsisveikiname, linkėdami šiems žmonėms Dievo globos ir palaimos. Važiuodami vėl gėrimės Dzūkijos miškų samanų paklotėmis, o paklausus vaikų, kaip patiko viešnagė, mūsų 8-metis su susižavėjimu sako, kad partizano J. Jakavonio -Tigro gyvenimas - toks įdomus, toks pilnas nuotykių!

Žavi ir tai, kad mes bendravome su žmogumi, kuris buvo iš paprasto Dzūkijos kaimo, ypatingų mokslų nekrimtęs, skaudžią gyvenimo mokyklą praėjęs, bet jo iškalba, įžvalgos, empatiškas įsijautimas, tvirtos vertybės, verčia patiems giliau pažvelgti į save

Pakeliui sustojame prie Merkinės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų  bažnyčios. Bažnyčios klebonas dekanas kun. Robertas Rumšas  papasakoja apie šventovės istoriją, kurios ištakos siekia net XIV a. Bažnyčios skliautai tapyti Švč. Mergelės Marijos litanijos invokacijomis, centre – lietuviškas vytis, kurio nesunaikino net okupacijos laikmečiu.

Merkinės bažnyčios globėjas – Šv. Rokas. Klebonas papasakoja ir apie kitas Merkinės apylinkėse esančias lankytinas vietas, bet kadangi jau mažieji mūsų keliauninkai labai išvargę, teks keliones planuoti kitą kartą. Sugiedame giesmelę, klebonas palaimina saugiai grįžti į namus, prisiminimui dovanoja Šv. Roko paveikslo Merkinės bažnyčioje paveikslėlius.

Simboliška, kad šv. Jurgio – antrojo Lietuvos globėjo – dieną praleidome, mąstydami apie Tėvynę, gėrėdamiesi Jos gamta, prisiliesdami prie gyvosios istorijos, bendrystėje, palaimoje ir artumoje.

Jaunų šeimų ratelio atstovė Živilė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021