Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Išlydint pas Viešpatį vyskupą emeritą Romualdą Krikščiūną (2010-11-04)

Paskelbta: 2010-11-05

 

Š.m. lapkričio 2 d. parapiją pasiekė netikėta žinia: po sunkios ligos šį žemiškąjį pasaulį paliko vyskupas emeritas Romualdas Krikščiūnas.
        Tą pačią dieną jis buvo pašarvotas Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Parapijos kunigai visose šv. Mišių homilijose kvietė šios mirties akivaizdoje, prisimenant mirusius savo artimuosius, giliau suvokti gyvenimo prasmę, jo trapumą ir laikinumą.  

Lapkričio 3 d. 18.00 val. šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, konselebravo Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras kun. Gintautas Kuliešius, kancleris kun. teol. lic. Žydrūnas Kulpys, Igliaukos šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Sigitas Bitkauskas, Aleksoto dekanas, Švč. M. Marijos Vardo bažnyčios (A. Panemunės) klebonas kun. Deimantas Brogys ir Kristaus Prisikėlimo parapijos kunigai.

Homilijoje vyskupas Rimantas Norvilas kvietė pamąstyti apie tikėjimą. Tikėjimas – laisvas žmogaus valios pasirinkimas. Niekas negali priversti tikėti, tik galima paskatinti. Niekada nepasikeis Dievo nustatyta tvarka, tik tikėjimas ar netikėjimas nulemia mūsų ateitį amžinybėje. Vėlinių oktavos dienomis, laidotuvės mus ypatingai paliečia, padeda mumyse įveikti mirties baimę, ryžtingai apsispręsti už besąlygišką buvimą su Dievu. Visus mus vienija tas pats tikėjimas. Apaštalas Paulius korintiečiams rašė, kad Tas, kuris prikėlė Jėzų, prikels ir mus.  Šiame susibūrime melsdamiesi už vyskupą ir jūsų mirusius artimuosius, melskimės labiau su dėkingumu, o ne su baime.

Jėzaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28) mus guodžia, nuramina, padrąsina. Vyskupas Romualdas atstovauja tarybinių metų Bažnyčią. Tuo metu jis gyveno aktyvų gyvenimą, kuriame netrūko išbandymų, sunkumų, bet visada jį stiprino malda, tikėjimas. Taip ir mes nuolat stiprinkime tikėjimą, gyvenkime viltimi. Tuomet nesvarbi bus kasdienybė, giliau suvoksime, kas gyvenime svarbiausia. Per Bažnyčią Dievas veda greičiausiu, geriausiu keliu į amžinybės namus.

Lapkričio 4 d. prieš 12.00 val. šv. Mišias klebonas dekanas mons. V. Grigaravičius pakvietė dar kartą susikaupti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę, supažindino su svarbiais vyskupo gyvenimo epizodais (išsamiau žr. http://www.prisikelimas.lt/index.php?id=12&nid=1064&at=ar&pgi=1) Baigęs kalbėti klebonas priėjo prie karsto, atraišiojo raiščius, tarsi paklusęs Jėzui, kuris anuomet prikėlęs Lozorių, tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jn 11, 44).

Laidotuvių šv. Mišios prasidėjo iškilminga procesija Kauno kunigų seminarijos klierikų ir apie 90 kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų, jų tarpe: Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Gardino vyskupas Aleksandras Kaškievičius, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, Vilniaus vyskupas emeritas Juozas Tunaitis, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas. Procesiją vainikavo tikinčiuosius laiminantis Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris ir vadovavo Eucharistijos liturgijai.

Homilijoje vysk. J. Kauneckas priminė laikotarpį, kai pačiame jėgų žydėjime darbavosi vysk. R. Krikščiūnas. Ar lengva sovietmetyje kunigui, vyskupui vykdyti kunigystės, II Vatikano Susirinkimo dekreto nutarimus: vyskupas ir kunigas privalo mokyti tikėjimo pirmiausia jaunimą mokyklose, universitetuose, institutuose, šeimose skiepyti meilę Dievui ir artimui bei dorą? Ar įmanoma dirbti tais laikais, kai buvo uždrausta dėstyti tikybą mokyklose, negalima buvo eiti net į bažnyčią, dalis bažnyčių buvo uždarytos arba sunaikintos, kunigai persekiojami, verčiami tarnauti saugumui? Ir a.a. vysk. Romualdas neišvengė saugumo spaudimo. Bendradarbių, kolegų, šimtais tikinčiųjų krauju buvo paženklintas vysk. Romualdo kelias. Kaip jis turėjo jaustis, kai du mokslo draugus suėmė saugumas ir pasodino į kalėjimą? Kokį pėdsaką širdyje paliko pažįstamų kunigų suėmimai, trėmimai, kankinimai, susidorojimai su jais? Ačiū Dievui, vyskupą, kaip ir daugelį tikinčiųjų, gelbėjo malda.

Vyskupas J. Kauneckas perskaitė keletą maldų, kuriomis meldėsi anų laikų tikintieji už pašaukimus, armėnų poeto patriotizmą žadinančias eiles, kurias deklamavo ano meto klierikai. Vyskupas pasidžiaugė, kad šiandien tikintieji daug meldžiasi už pašaukimus, kunigus. Tačiau kaip sovietmečiu greta „Osana!“ dažnai pasigirsdavo „Šalin!”, taip ir šiandien neretai žiniasklaidoje išgirstame tą patį. Šiandien per daug žmonių murma, jei tiek melstųsi, kiek murma, tai seniai Lietuva būtų pakilusi. Mieli kunigai, eikime į mokyklas, pasidomėkime, kaip ten dirbama, kaip sekasi dėstyti tikėjimo tiesas, jei to nedarome, išduodame kunigystę, pašaukimą. Baigdamas vyskupas pakvietė visus melstis už a.a. vysk. Romualdą, kad Viešpats priimtų jo sielą į savo karalystę.

Po šv. Mišių laidotuvių apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius SJ. Visų Šventųjų litanijai giedant karstas su palaikais, lydimas procesijos, nusidriekusios per visą P.Višinskio gatvę, buvo nešamas prie kapo duobės, esančios mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

 

 

 

Atsisveikinimo žodį tarė bendrakursis Vilniaus vyskupas emeritas Juozas Tunaitis, o vyskupas J. Kauneckas padėkojo broliams kunigams ir tikintiesiems už šv. Mišių auką bei maldą palydint vysk. Romualdą į Viešpaties namus.






Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021