Didįjį Trečiadienio vakare (2024 03 27) susitikome mažojoje Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnytėlėje kelios šeimos su savais vaikais ir su vaikais, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai Kryžiaus Keliui. Lydimi ses. Ramutės Budvytytės, keliavome nuo stoties prie stoties, įsižiūrėdami į paveiksluose vaizduojamą kenčiantį Jėzų ir skausmingame kelyje sutinkamus žmones, įsigilindami į savo širdeles, savo išgyvenimus, savo nekantrumus, piktus žodelius ar nemalonias neteisybės patirtis. Atsiprašėme Jėzaus už savo piktus žodžius, nekantrybę, už nepaslaugumą ar neatlaidumą.
Vaikai pakaitomis ant savo pečių nešė Kryžių. Buvo įdomu stebėti, kaip prisilietimas prie kryžiaus, keitė vaikus – tie, kurie nešė, po to nebenorėjo nei kalbėtis, nei juokauti. Gaila, kad pakeliui vaikų būrelis mažėjo, nes tėveliai atvažiavę pasiėmė vaikus nelaukdami procesijos pabaigos. Vis dėlto buvo keletas tėvelių, panirusių apmąstymuose ir leidusių vaikams pereiti visą Kryžiaus kelią. Tai puiki dovana savo vaikams, laukiantiems šv. Velykų ir jau priėjusiems Pirmosios išpažinties. Gera buvo stebėti, kaip vaikai rimo, kaupėsi ir vis labiau niro į savo apmąstymus sulig kiekviena vis skaudesne Jėzaus kančios akimirka.
Kryžiaus kelias pasibaigia Kristui prisikėlus. Ties altoriumi, prie nuogo kryžiaus, suklupę vaikai ir tėveliai nušvitusiom akim ir nurimusiom širdim pagarbinome Dievą. Vaikai iškėlė padarytus kryželius su širdele, primenančią Jėzaus didelę kančią ir skaudžią mirtį ant kryžiaus, nes jis begalo mylėjo žmones. Giedojome garbindami Dievą, nes jis toks platus, toks aukštas ir toks gilus, kad nieko nėra pasaulyje, kad būtų didesnis už Dievą. O didžiausias Dievas savo meile mums! Dievas Tėvas begalo mylėdamas žmones atidavė savo viengimį Sūnų kančiai ir pasmerkimui, kad Jėzus Kristus savo Krauju nuplautų mūsų kaltybes, o mes turėtume amžinąjį Gyvenimą. Sekdami Kristų ir klausydami Evangelijos mes mokomės būti dėkingi ir džiaugsmingi Dievui ir vienas kitam.
Evelina Ambrazevičienė
Jaunų šeimų ratelis
