Mieli vaikai, mergaitės ir berniukai!
Artėja jums skirta pirmoji Pasaulinė diena: ji vyks Romoje gegužės 25–26 d. Todėl sumaniau pasiųsti jums šią žinią, džiaugiuosi, kad galėsite ją gauti, ir dėkoju visiems, kurie stengsis, kad ji jus pasiektų.
Pirmiausia kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų asmeniškai, į tave, mielas vaike, „kadangi esi man brangus“ Dievo akyse (Iz 43, 4), kaip mus moko Biblija ir kaip Jėzus daugybę kartų parodė.
Kartu šią žinią skiriu visiems, nes visi esate svarbūs, visi drauge, būdami arti ar toli, išreiškiate kiekvieno iš mūsų troškimą augti ir atsinaujinti. Jūs mums primenate, jog visi esame vaikai ir broliai ir niekas negyventų, jei kas nors nebūtų jų pagimdęs šiam pasauliui, negalėtų augti neturėdamas kitų, kuriems galėtų dovanoti meilę ir iš kurių galėtų ją priimti (plg. Enciklika Fratelli tutti, 95).
Taigi jūs visi, mergaitės ir berniukai, esate savo tėvų ir šeimų džiaugsmas, taip pat žmonijos ir Bažnyčios džiaugsmas: kiekvienas iš jūsų esate tarsi grandis labai ilgoje grandinėje, kuri driekiasi nuo praeities iki ateities ir apima visą žemę. Todėl siūlau visada atidžiai klausytis suaugusiųjų: jūsų mamų, tėčių, senelių ir prosenelių pasakojimų! Kartu nepamirškite tų vaikų, kurie, dar būdami tokie maži, jau kovoja su ligomis ir sunkumais ligoninėje ar namie, yra karo ir smurto aukos, kenčia alkį ir troškulį, gyvena gatvėje, priversti kariauti arba tapti pabėgėliais, yra atskirti nuo tėvų, negali lankyti mokyklos, yra nusikalstamų gaujų, narkotikų ar kitų vergovės ir prievartos formų aukos. Trumpai tariant, tai vaikai, iš kurių ir šiandien vis dar žiauriai atimama vaikystė. Įsiklausykite, veikiau, įsiklausykime į jų balsą, nes savo kančia jie kalba mums apie tikrovę, byloja ašarų nuskaistintomis akimis ir atkakliu gėrio troškimu, kylančiu širdyje tų, kurie iš tiesų matė, koks bjaurus yra blogis.
Mano mažieji draugai, kad atnaujintume save ir pasaulį, nepakanka mūsų tarpusavio vienybės, būtina vienytis su Jėzumi. Iš jo įgyjame daug drąsos: jis visada šalia, jo Dvasia eina pirma mūsų ir lydi mus pasaulio keliais. Jėzus mums sako: „Štai aš visa darau nauja“ (Apr 21, 5); šiuos žodžius parinkau kaip pirmos jums skirtos Pasaulinės dienos temą. Jie kviečia mus, kad guviai kaip vaikai suvoktume naujoves, kurias Dvasia sužadina mumyse ir aplink mus. Kartu su Jėzumi galime svajoti apie naują žmoniją ir įsipareigoti kurti broliškesnę visuomenę, kuri rūpintųsi mūsų bendraisiais namais; reikia pradėti nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, pasisveikinti su kitais, paprašyti leidimo, atsiprašyti, padėkoti. Pasaulis pirmiausia perkeičiamas per mažus dalykus, nesigėdijant žengti tik mažus žingsnelius. Priešingai, mūsų mažumas mums primena, kad esame trapūs ir vienas kitam reikalingi kaip vieno kūno nariai (plg. Rom 12, 5; 1 Kor 12, 26).
Tai dar ne viskas. Iš tikrųjų, brangūs vaikai, mes net negalime būti laimingi vieni, nes džiaugsmas auga tiek, kiek juo dalijamės: jis atsiranda dėkojant už gautas dovanas, kuriomis savo ruožtu dalijamės su kitais. Kai gautus dalykus pasiliekame tik sau ar net rodome kaprizus norėdami gauti vieną ar kitą dovaną, iš tikrųjų pamirštame, jog didžiausia dovana esame mes patys, vieni kitiems esame „Dievo dovana“. Kitų dovanų reikia, taip, bet tik tam, kad būtume drauge. Jei nenaudosime jų šiam tikslui, visada būsime nepatenkinti, mums niekada jų neužteks.
O būnant kartu viskas yra kitaip! Pagalvokite apie savo draugus: kaip gera būti su jais namie, mokykloje, parapijoje, oratorijoje – visur; gera žaisti, dainuoti, atrasti naujus dalykus, linksmintis, visiems kartu, nė vieno neišskiriant. Draugystė yra graži ir auga tik šitaip: dalijantis ir atleidžiant, kantriai, drąsiai, kūrybingai, pasitelkiant vaizduotę, be baimės ir išankstinių nuostatų.
O dabar noriu pasidalyti su jumis ypatinga paslaptimi: kad būtume iš tiesų laimingi, turime melstis, daug ir kasdien melstis, nes malda mus tiesiogiai suvienija su Dievu, pripildo širdis šviesos bei šilumos ir padeda viską daryti su pasitikėjimu ir ramybe. Jėzus taip pat visada meldėsi Tėvui. Ar žinote, kaip jį vadino? Savo kalba jis tiesiog kreipėsi Abba, o tai reiškia Tėveli (plg. Mk 14, 36). Darykime tą patį! Visada jausime jį esant šalia. Pats Jėzus mums tai pažadėjo sakydamas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Brangūs vaikai, tegul jums bus žinoma, kad gegužės mėnesį gausiai susibursime Romoje, susitiksime su jumis, atvyksiančiais iš viso pasaulio! Kad gerai tam pasiruoštume, siūlau melstis tais pačiais žodžiais, kurių mus išmokė Jėzus: Tėve mūsų. Kartokite šią maldą kiekvieną rytą ir vakarą, taip pat šeimoje, su tėvais, broliais, seserimis ir seneliais. Bet ne kaip formulę, ne! Mąstydami apie žodžius, kurių mus išmokė Jėzus. Jėzus kviečia ir nori, kad kartu su juo būtume aktyvūs šios Pasaulinės dienos veikėjai, naujo, žmogiškesnio, teisingesnio ir taikesnio pasaulio kūrėjai.
Jėzus pasiaukojo ant kryžiaus, kad per meilę visus surinktų, jis nugalėjo mirtį ir sutaikino mus su Tėvu, jis nori per mus tęsti savo darbą Bažnyčioje. Pagalvokite apie tai, ypač tie, kurie ruošiatės priimti Pirmąją Komuniją.
Mylimieji, Dievas, kuris visada mus mylėjo (plg. Jer 1, 5), žvelgia į mus mylinčio tėčio ir švelniausios mamos žvilgsniu. Jis niekada mūsų nepamiršta (plg. Iz 49, 15), kasdien mus lydi ir atnaujina savo Dvasia.
Kartu su Švenčiausiąja Mergele Marija ir šventuoju Juozapu melskimės šiais žodžiais:
Ateik, Šventoji Dvasia,
parodyk mums savo grožį,
atsispindintį žemės vaikų veiduose.
Ateik, Jėzau,
Tu viską atnaujini,
Tu esi kelias, vedantis mus pas Tėvą,
ateik ir pasilik su mumis.
Amen.
Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. kovo 2 d.
PRANCIŠKUS
