Amžiaus pradžioje Lietuvai atgavus nepriklausomybę kilo sumanymas Žaliajame kalne pastatydinti gražią bažnyčią kaip Lietuvos nepriklausomybės žymėjimui.
Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1922–1940) propaguota paminklinės bažnyčios idėja, augo įkurta parapija. Didžiulio užmojo statybos darbus nutraukė sovietų okupacija ir II pasaulinis karas. Po karo nebaigta statyti bažnyčia rekonstruota į radijo gamyklą. Ateistinio sovietų režimo įšalas atsileido tik 1988 m. Prasidėjus Atgimimui visuomenėje kilo iniciatyva atstatyti simbolinės reikšmės šventovę. Darbus stabdė atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpio ekonominiai sunkumai. Vis dėlto 1997 m. dar pastoliais apramstytoje šventovėje aukotos pirmosios Mišios. Ant Kristaus Prisikėlimo bazilikos stogo įrengta ekskursijoms atvira terasa ir Šiluvos Švč. M. Marijos koplyčia. 2004 m. pabaigoje šventovė iškilmingai dedikuota Kristaus Prisikėlimo titulu. Numatoma, kad baltą šventovės vidinę erdvę ateityje pagyvins langų vitražai. 2006 m. pašventintas rūsyje įrengtas kolumbariumas, į kurį perkelti bažnyčios statytojo kan. F. Kapočiaus palaikai. Bazilikos rūsyje taip pat įrengtos konferencijų ir parodų salės, kuriose vyksta parapijos susitikimai ir visuomenei skirti renginiai. 2015 m. sausio 20 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai popiežius PRANCIŠKUS suteikė bazilikos (Basilica minor) titulą ir garbę. Tų pačių metų antrąją šv. Velykų dieną, balandžio 6-ąją, švenčiant Eucharistiją Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovėje, dalyvaujant apaštališkajam nuncijui Baltijos šalyse arkivyskupui Pedro López Quintanai, Kauno arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui SJ, kitiems Lietuvos vyskupams, kunigams ir gausiems tikintiesiems, iškilmingai paskelbta apie popiežiaus Pranciškaus jai suteiktą bazilikos titulą. Šis titulas vainikavo bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 80-metį ir konsekracijos 10-metį.
Popiežius meldžia Dievą gausių Dangaus malonių ir iš širdies suteikia apaštališkąjį palaiminimą Jūsų Ekscelencijai, kunigams, tikintiesiems – visiems įvairiais būdais prisidėjusiems atstatant šventovę ir liturginių apeigų dalyviams.
Bažnyčios vidinė erdvė
Įžengus į baziliką patiriamas baltumo ir erdvumo įspūdis. Jį sukelia skirtingų atspalvių baltos sienos, lubos, galerijos, šviesių spalvų grindys, taip pat aukšti, liekni pilioriai ir vertikalūs siauri langai. Vidurinėje navoje pastatyti rudos spalvos mediniai suolai, šoninėse navose įrengta po dvi uždaras tokios pačios spalvos klausyklas kiekvienoje pusėje. Baldus suprojektavo dizaineris Juozas Dičkus ir architektas Algimantas Kančas. Presbiterijos svarbą bazilikos struktūroje išryškina bei akcentuoja ne tik jos tūrio forma ir vieta pagrindinėje išilginėje ašyje, bet ir išorinės sienos, viršuje skaidomos plokščių nišų, taip pat keliomis pakopomis pakeltos grindys. Presbiterijos objektams pasirinkta prabangi medžiaga – marmuras. Pačiame centre stovi rusvo ir balto marmuro altorius, savo forma šiek tiek primenantis ankstyvosios krikščionybės sarkofagą, kairėje pastatyta altoriui stilistiškai artima sakykla: jos vieta altoriaus ir visos erdvės atžvilgiu parinkta labai tiksliai. Interjero visumą paryškina dailios celebrantų kėdės ir šviesaus marmuro grindys. Abipus presbiterijos įrengtos dvi koplyčios: pietų pusėje – Švč. Sakramento, šiaurės – Šv. Šeimos. Šv. Šeimos koplyčia paskirta krikštyklai. Ją puošia ištaigingai įrėmintas šv. Juozapo su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Tai garsaus italų dailininko Guido Reni (1575–1642) paveikslo XX a. padaryta kopija. Kita koplyčios puošmena – pačiame pastato viduryje stovinti daili krikštykla iš juodo marmuro, išmarginto baltų gyslų. Švč. Sakramento koplyčioje virš tabernakulio (autorius Tadas Kvakšys) kabo Gailestingojo Jėzaus paveikslo reprodukcija. Ant koplyčios šiaurinės sienos pakabinta Aušros Vartų Švč. M. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo kopija. Didesniąją pietinės sienos dalį užima langas, kuriame galbūt atsiras ornamentuotas vitražas. Vargonų balkone virš pagrindinio įėjimo įrengti „Allen“ firmos vargonai, į Lietuvą atgabenti 1990 m. sausio 13 d. Juos bažnyčiai padovanojo emigrantas iš Lietuvos Jonas Vitkūnas, pareiškęs norą jo kaip dovanotojo pavardę atskleisti tik po jo mirties.