Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323

Šventoji Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Viešpats, norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo Prisikėlimo dalininkais, įsteigė Eucharistiją, kurioje Jis duoda valgyti Duoną – savo Kūną ir gerti iš savo Kraujo taurės. „Tai darykite mano atminimui“, – sakė Jis. Tikintieji, Krikšto sakramentu iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje, švęsdami šv. Mišių auką – Eucharistiją.

Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas

Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės būklėje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.

Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės būklėje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą per metus atlikti Išpažintį ir priimti šv. Komuniją.

Pasirengimas pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai šv. Komunijai 

Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Pasirengę Pirmajai Komunijai

Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsniškai ir sistemingai dalyvaudamas parapijos susitikimuose. Rengimosi minėtiems sakramentams trukmė – vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus į užsiėmimus kartą per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomųjų švenčių šv. Mišiose, todėl vaikų užsiėmimai parapijoje vyksta sekmadieniais prieš šv. Mišias. Vaikai su tėvais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai.

Eucharistijos šventimas – šv. Mišios

Šv. Mišios – tai Kristaus ir visos Bažnyčios, o ne atskiro tikinčiojo, Auka, todėl Bažnyčia kviečia mus dalyvauti šv. Mišiose visapusiškai, sąmoningai ir bendrai.

Visapusiškai dalyvaujame šv. Mišiose tada, kai švenčiame nuo pradžios iki pabaigos ir priimame šv. Komunija. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali jos realiai priimti, reikia stengtis, sužadinus savyje troškimą, kviesti Viešpatį dvasinei vienybei. Šv. Komunijos galime eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, prie Viešpaties stalo artinantis drauge su visais tikinčiaisiais.

Sąmoningai dalyvaujame šv. Mišių šventime tada, kai suprantame jų sąrangą, liturgijos prasmę, apeigų reikšmę ir savo dvasia įsitraukiame į Bažnyčios maldą bei Kristaus auką.

Bendrai dalyvaujame šv. Mišiose tuomet, kai drauge su visa bendruomene meldžiamės, giedame, atsakome į kunigo kreipinius, stojame ar klaupiame, kaip tai numato liturgijos eiga.

Šv. Mišios turi dvi pagrindines dalis – Žodžio ir Aukos liturgiją

Žodžio liturgijoje mes klausome Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo, išpažįstame savo tikėjimą bei meldžiame Dievą, prašydami malonių sau ir visai Bažnyčiai.

Aukos liturgijoje švenčiame tris svarbius momentus: aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv. Komuniją).

Aukojimo metu atnešame duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis mus sutaikino su Dievu.

Susivienijimo, arba vienybės pokylio, metu, valgydami tą pačią sulaužytą Duoną ir gerdami iš vienos Taurės, mes tikrai ir realiai vienijamės su Kristumi ir tarpusavyje.

Eucharistijos priėmimas – šv. Komunija

Šventoji Komunija

Sąlygos šv. Komunijai priimti

Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės būklėje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį, antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga – susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima mintimis, savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

Šv. Komunijos vaisiai

Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvųjų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžinojo gyvenimo laidu.