Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šv. Angelų Sargų šventė. Šv. Rašto liturgija (Mt 18,1-5,10; iš 23,20-23) (2009-10-02)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Mieli tikintieji, džiaugiuosi galėdamas šiandien pasidalinti su jumis viena kita mintimi apie angelus.

Pirmiausia norėčiau paklausti Jūsų: „Ar dažnai apie juos pagalvojate? Ar pasakojate vaikams, anūkams apie tai, kad Dievas kiekvienam žmogui paskyręs po angelą sargą, kuris saugoja, globoja, tarnauja jam, perspėja jį, dieną naktį budi prie jo. Jis viską mato ir girdi. Be to, žmogaus maldas, prašymus ir padėkas nuneša Dievui.

Iš vaikystės prisimenu gražų pasakojimą apie Viešpaties angelą, kuris kas vakarą atskrisdavo surinkti vienos pamaldžios šeimos vakarinių maldų. Surinkęs, nunešdavo jas į dangų, kur Dievas, išklausęs jų rūpesčius, siųsdavo pagalbą. Šeimoje gyveno trise – mama, tėtis ir mažas berniukas. Jų namelis buvo prie pat sraunaus upelio kranto. Vieną rudenį daug dienų gausiai lijo. Upelis patvino ir vanduo ėmė semti varganą namelį.
-Lipkim ant stogo! – paragino tėtis. Atsidūrę ant stogo jie pasijuto išsigelbėję. Tačiau vanduo negailestingai kilo aukštyn. Tėtis tvirtai įsirėmė kojomis ant stogo, apkabino mamą ir tarė: „Paimk ant rankų vaiką ir lipk man ant pečių. Nebijok! Kad ir kas atsitiktų, aš tavęs nepaleisiu!”.
Mama taip ir padarė. Po to ji pabučiavo sūnų ir, liepusi jam lipti ant jos pečių, pasakė tą patį: „Nebijok! Kad ir kas atsitiktų, aš tavęs nepaleisiu!“
Vanduo vis kilo ir kilo aukštyn. Jis apsėmė tėtį, mamą ir berniuką. Tačiau nei tėtis, nei mama rankų nepaleido. Vakare atskridęs Viešpaties angelas surinkti jų maldų, išvydo tik berniuko šviesių plaukų kuokštelį.
Jis sugriebė vaiką už šviesių jo garbanų ir ėmė tempti aukštyn. Visi trys išniro iš vandens, nė vienas jų nebuvo atleidęs rankų. Taip angelas nunešė šią gyvąją grandinę ant pačios aukščiausios kalvos, kur vanduo niekada negalėjo jų pasiekti. Visi trys iš džiaugsmo verkdami ir po to juokdamiesi laimingai apsikabimo. Tą vakarą angelas vietoje maldų į dangų nunešė jų meilę (pagal Bruno Ferrero).

Šis pasakojimas man giliai įstrigo į atmintį. Kad ir kaip būčiau pavargęs nuo sunkių dienos darbų, kiekvieną vakarą sukalbu vakarines maldas, padėkoju Dievui už visas dienos dovanas: sutiktus žmones, kuriems galėjau kažką gražaus pasakyti; kantrybę, su kuria išklausiau nepatenkintuosius; už šv. Mišių auką. kurią su meile kasdien aukoju; už žodžius, kuriuos Dievas įdeda į mano lūpas, kad galėčiau jais paguosti, nuraminti, Jo vardu atleisti atgailaujančiam ir dar už daugelį kitų dalykų, iš kurių susideda gyvenimas, padovanotas Dievo ir, kurį su džiaugsmu gyvenu šlovindamas ir garbindamas Dievą, priimdamas Jo meilę ir gailestingumą .

Iš kur mes sužinome apie angelų egzistavimą ir jų vaidmenį mūsų gyvenime?
Suprantama iš Šv. Rašto, kuris yra Dievo žodis, nes jis Šventosios Dvasios įkvėpimu yra užrašytas (plg. KBK, 81). Išėjimo knygoje skaitome: „štai aš siųsiu savo angelą, kad eitų pirma tavęs ir tave sergėtų kelyje(...). Atsižvelk į jį ir klausyk jo balso“ 9Iš 23,20).
Taigi, nors angelų misija yra tarnauti ir saugoti mus, mes turime klausyti jų balso. Čia, žemėje, mes esame žemesni už juos ir priklausomi nuo jų, nes mes vieni nepajėgūs kovoti su neregimomis piktųjų jėgomis pasaulyje.
Šiame technokratiniame pasaulyje pasakojimai apie angelus dažniausiai priskiriami prie pasakų arba laikomi žmonių vaizduotės vaisiumi.

Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalbėjo: „iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę .(...) nes sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18,3.10)
Ką norėjo šiais žodžiais Jėzus pasakyti? –
-Jis trokšta, kad kiekvienas žmogus išlaikytų savyje tyrą širdį ir atvirą pasitikėjimą Dievu, kaip tai būdinga vaikams.
Prisimenu du pasakojimus. Viename jų aprašomas įvykis kilus gaisrui daugiabučiame name. Visi gyventojai išskubėjo laukan. Tik staiga trečio aukšto viena šeima pastebėjo, kad su jais nėra mažiausiojo, penkerių metukų vaiko.
Mat, jis išgąsdintas ugnies liepsnų, niekieno nepastebėtas, grįžo atgal į savo butą. Tėvai iš sielvarto nežinojo ką daryti, nes į namą patekti buvo jau neįmanoma.
Staiga aukštai prasivėrė langas ir pasigirdo širdį veriantis vaiko klyksmas:
- Tėti! tėti!
Tėvas puolė prie namo artyn ir suriko:
-Šok!
Vaikas matė apačioje tik ugnį ir juodų dūmų kamuolius, todėl gailiai sudejavo:
- Tėtį, aš nematau tavęs!
- Už tai aš matau tave! Greitai šok!- suriko tėvas.
Vaikas užsimerkęs šoko žemyn ir atsidūrė tvirtose tėvo rankose.
Kitas pasakojimas apie žmogų, kuris svajojo pamatyti Dievą.
Kiekvieną dieną užlipdavo ant aukšto skardžio ir karštai meldėsi: „Viešpatie ,aš viską padarysiu, ką Tu liepsi, tik leisk išvysti Tavo veidą!”
Kartą atskridęs angelas tarė: „Jei nori pamatyti Dievą, šok nuo skardžio žemyn“.
- O jei užsimušiu? – išsigando žmogelis ir pasitraukė nuo skardžio.

Kaip vaikas besąlygiškai paklusta ir pasitiki savo tėvu, taip ir Dievas trokšta, kad mes pasitikėtume Juo. Mes esame kūrinijos dalis, kūniškos ir dvasinės būtybės, turinčios polinkių į gėrį ir blogį. Didžiąją dalį to, kas mus kasdien veikia darant pasirinkimą nėra matoma. Mes nepajėgūs matyti aplink mus vykstantį dvasinį mūšį, juolab nepajėgūs vieni patys laimėti kovą už gėrį. Mums reikalinga dangiškoji pagalba. Angelai yra Dievo siųsta apsauga, pagalbininkai.
Prisiminkime Šv. Rašto vietas, kaip angelai padėjo Abraomui, M. Marijai, Juozapui, apaštalui Pauliui ir kitiems šventiesiems. Jei angelų pagalbos reikėjo tokiems galingiems tikėjimo švyturiams, tai juo labiau galim jais pasitikėti mes.

Tad, nuoširdžia malda dėkokime Dievui už tai, kad Jis siunčia asmeniškai man savo angelą, kuris rūpinasi manimi, padeda man kelyje į išganymą. Su meile ir vaiko pasitikėjimu priimkime dieviškąją pagalbą ir būkime ramūs, drąsiai patikėdami Dievui kasdieninius savo rūpesčius. Amen.



Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015