Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šv. Mišios: dalyvavimas šv. Mišiose; altorius; ambona; celebranto kėdė; liturginiai indai ir drabužiai; kiti praktiniai šv. Mišių šventimo klausimai (2009-08-23)

Kebono mons. V. Grigaravičiaus katechetinė homilija

 

Pereitą sekmadienį kalbėjome apie tai kaip švenčiama Eucharistija, pagrindines jos dalis. Šiandien pratęsdami pokalbį aptarsime mūsų dalyvavimą šv. Mišių aukoje.

Nusiteikimas dalyvauti šv. Mišiose prasideda jau namuose. Mes ruošiamės ateiti į Dievo namus susitikimui su Jėzumi, vadinasi turim atitinkamai apsirengti, pamąstyti, ką pasakysime mūsų Viešpačiui, kokias intencijas atsinešime.
Bažnyčia prasideda nuo slenksčio. Prieš peržengiant jį, dar kartą pažvelkime į save: ar ne per daug šokiruojanti mano apranga, ar tvarkingi rūbai, ar švarūs batai, ar bent nutildytas mobilusis? Vyrams privalu nusiimti kepurę įėjus į bažnyčią. Pagaliau bažnyčios slenkstis simbolizuoja perėjimą iš nuodėmės sužaloto pasaulio į naujojo gyvenimo pasaulį, į kurį yra kviečiami žmonės (KBK, 1186). Todėl visas žemiškas negandas – pyktį, pagiežą, neapykantą, puikybę ir egoizmą privalome palikti anapus bažnyčios durų.

Vienas svarbiausių pagarbos šeimininkui sąlygų – punktualumas. Todėl į bažnyčią turim ateiti bent penkiomis minutėmis anksčiau nei prasideda šv. Mišios, kad galėtume asmeniškai pasisveikinti, prisistatyti šeimininkui – mūsų Viešpačiui.
Prasminga įeinant persižegnoti su švęstu vandeniu, kuris primena Krikšto sakramentą, per kurį tapome Dievai vaikais.

Kiekvienoje bažnyčioje yra altorius, ant kurio aukojamos šv. Mišios. Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius, duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta (KBK, 1182).
Garbingiausioje bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas yra įrengtas tabernakulis, kuriame saugomas Švenčiausias Sakramentas. Jei tabernakulis įrengtas už altoriaus, tai prieš juos atsiklaupimu ir kryžiaus ženklu pagarbinamas Jėzus Kristus, čia ir dabar esantis bažnyčioje. Jei tabernakulis įrengtas atskiroje koplyčioje (kaip mūsų šventovėje), tai prieš altorių pakanka gražiai priklaupti arba nusilenkti ir tik prie tabernakulio pagarbiname Viešpatį.
Jei turite laiko galite prie tabernakulio tyliai pasimelsti. Jei esate nusprendę eiti išpažinties, tai geriausia atlikti prieš šv. Mišias.

Šv. Mišios prasideda pradžios giesme ir kunigo su patarnautojais atėjimu prie altoriaus, visi stovi. Kunigas pabučiuoja altorių, žegnojasi, pasisveikindamas su šv. Mišių dalyviais. Visi kartu su kunigu žegnojasi. Kryžiaus ženklas tarsi krikščionių slaptažodis. Mes vienas kitą atpažįstame pagal šį Trejybės ženklą. Šiuo pasveikinimu kunigas išreiškia Viešpaties buvimą susirinkusiai bendruomenei.

Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų ištisai, sąmoningai ir aktyviai, kaip to reikalauja pačios liturgijos esmė (KBK, 1141 (1268)). Kaip tai suprasti? Ištisai – tai reiškia nuo pradžių iki galo dalyvauti šv. Mišių aukoje, atidžiai klausyti Dievo žodžio, homilijos. Tenka matyti, kai skaitomas Šventas Raštas arba sakoma homilija, vienos močiutės suka tarp pirštų rožinio karoliukus, kitos poteriauja savo maldas, kai kurie pradeda vaikščioti degioti žvakutes. Dar liūdniau, kai priėmę Komuniją ir nesulaukę šv. Mišių pabaigos, kai kurie išeina iš bažnyčios. Tai visiškas nei savęs, nei kitų, ypač Dievo negerbimas. Sąmoningai – tai visiškai atsiduoti Dievo valiai, pasinerti į šv. Mišių auką, pamiršus kasdieninius vargus, nerimą ir neviltį. Džiaugsmingai patikėkite Viešpačiui savo mintis, jausmus ir atverkite Jam širdį. Tegul Dievo žodis paliečia jūsų švelniausius jausmus, perkeičia jūsų širdį ir sužadina norą tapti geresniais, kilnesniais, nuolankesniais, panašiais į Kristų.

Aktyviai – nuo šv. Mišių pradžios įsijungti į jų šventimą, garsiai atsakinėti, kur priklauso pagal liturgiją, kalbant (arba giedant) Viešpaties maldą, Garbės himną. Labai svarbu įsijungti į bendruomeninį giedojimą. Giesmė sužadina jausmus, padeda atsipalaiduoti, pakylėja širdį link Dievo. Nepaisant to, kad šv. Mišiose turim dalyvauti aktyviai, vis dėlto bendruomeninė malda negali apsieiti be tylos. Neįmanoma rasti Dievą ištisai kalbant, judant, triukšmaujant, todėl labai svarbu tam tikru momentu trumpam nutilti, kad galėtumėte išgirsti savyje ištarto Dievo žodžio rezonansą. Tokių akimirkų visada galima atrasti. Labai prasminga priėmus Šv. Komuniją tyloje pabūti su Jėzumi Kristumi, pajusti Jo artumą , Jo švelnų prisilietimą, Jo begalinę meilę išlietą būtent tau.

Šv. Mišių liturgijoje naudojami tam tikri daiktai, liturginiai indai ir drabužiai. Vyskupo ar kunigo kėdė (celebranto kėdė) turi reikšti jo pareigą pirmininkauti susirinkusiems ir vadovauti maldai (KBK, 1184). Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios Jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys (KBK, 1184 (103)). Tokia vieta yra sakykla (ambona). Biblija turi būti patrauklios išvaizdos, tvarkingai, pagarbiai laikoma.
Liturginiai indai turi būti ne tik gražūs, švarūs, bet ir ką nors turi reikšti. Patena (lėkštė) turi būti tikra lėkštė, bet ne dangtelis uždėti ant kieliko (taurės). Kas dėl vandens ir vyno? Tai lengva atrasti ąsotėlius, išvaizdžius ir patrauklius nei paprasti indeliai. Kitaip tariant liturginiams indams, naudojantiems šv. Mišių metu, turi būti skirtas toks pats dėmesys, kaip ir tiems, kuriuos naudojame namuose svečiams pamaitinti.

Liturginiai drabužiai taip pat turi tam tikrą prasmę. Palyginus su kasdienine apranga jie yra:
Pirmiausia – ženklas, kad susirinkime visuomet išsiskirtų asmuo, kuris vaidina svarbiausią vaidmenį.
Antra – asmuo, kuris juos dėvi, yra gyvas Kristaus, kuris mus čia sukviečia, ženklas. Liturginių drabužių tvarkingumas, paprastumas ir orumas – tai trys savybės, kurios prisideda prie mūsų pamaldų tiesos atskleidimo.

Dar kai kurie pamokymai, kaip dalyvauti šv. Mišiose. Kada sėdima:
- Skaitinių metu, išskyrus Evangeliją;
- Pamokslo metu;
- Kai yra paruošiama duona ir vynas, kol kunigas pakviečia „melskitės, broliai ir seserys“...
Kada klūpoma (jei galite atsiklaupti):
- perkeitimo (pakylėjimo metu) iki maldos „Tėve mūsų“;
- tariant šios žodžius „nesu vertas, kad ateitum į mano širdį...“;
- keletą minučių tuoj po Komunijos priėmimo.
Stovima visais kitais momentais.

Ramybės palinkėjimas – tai simbolinis gestas. Pakanka linktelėti galva šalia esantiems, neįnešant didelės sumaišties, nepaliekant savo vietos. Svarbiausia ne išoriniai ženklai, bet vidinis susitaikymas.

Šventąją Komuniją gali priimti tik pakrikštytieji, priėmusieji Pirmąją Komuniją, esant reikalui Atgailos sakramentu susitaikę su Dievu ir žmonėmis, kartu gyvenantys vyras ir moteris tik priėmę Santuokos sakramentą. Šv. apaštalas Paulius rašo: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju (...). Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11,27-28).

Po palaiminimo (juolab po Komunijos priėmimo) neskubėkite išeiti, pasistenkite atsijungti nuo šurmulio ir bent keletą minučių pabūti su Jėzumi tyloje, galbūt Jis jums asmeniškai dar ką nors turi pasakyti. Išeikite iš bažnyčios dvasiškai praturtėję, išsineškite Kristaus meilę, kurią dosniai dalinkite kitiems.


Literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996
Jean Lebon „Kaip suprasti liturgiją“, 1998



Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015