Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Arso klebonas – kunigas Žanas Mari Batistas Vianė (2009-08-04)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Popiežius Benediktas XVI šių metų birželio 19 d. paskelbė Kunigų metų pradžią. Šie metai skirti Arso klebono – kunigo Žani Mari Batisto Viane garbei, minint 150 -ąsias jo mirimo metines. Būtent šiandien yra mirimo data šio unikalaus kunigo, kurį 1925 metais gegužės 31 d. popiežius Pijus XI paskelbė šventuoju.

1830 metais Arso kaimelyje gyveno apie 230 gyventojų. Tačiau į šį kaimelį kiekvieną dieną plūste plūdo minios žmonių. Kas juos traukė? Juk Arse niekada nebuvo jokių apsireiškimų, neįvyko jokių stebuklų. Visus traukė ten gyvenantis klebonas. Vienintelis maldininkų tikslas – su juo susitikti, o svarbiausia – prieiti išpažinties.

Tad praskleiskime laiko uždangą ir nors truputį pabandykime pažvelgti į šio šventojo gyvenimą.
              Žanas Mari Vianė gimė 1786 m. gegužės 8 d. Jo tėvas valdė dvylikos hektarų ūkelį, augino septynis vaikus. Žanas Mari buvo ketvirtasis vaikas. Sesers Margaritos liudijimu, jau būdamas ketverių metų Žanas Mari mėgo lankytis bažnyčioje. Jis meldėsi ir tada, kai su kaimelio vaikais ganė bandą avių.

Dėl susidariusių aplinkybių, sunkmečių, kuriuos patyrė Prancūzija dėl revoliucijos ir imperatoriaus Napoleono vykdomų karų, Žanui Mari sunkiai sekėsi įgyvendinti vaikystės svajonę tapti kunigu. Tik trylikos metų pradėjo ruoštis Pirmajai Komunijai, kartu mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, kalbėti prancūziškai, nes iki to namuose šeima kalbėjo vietine tarme.
Sulaukęs dvidešimties metų pradeda ruoštis studijoms Kunigų seminarijoje. Mokslai sekasi sunkai, atmintis ne kokia, įsimena lėtai. Ypač sunkai sekėsi lotynų kalba.

Didžiulis noras tarnauti Dievui, atkaklumo, pasiryžimo bei Dievo malonės dėka 1815 m. rugpjūčio 13 d. Žanas Mari įšventinamas kunigu ir paskiriamas vikaru pas jo buvusį mokytoją ir savotišką globėją Ekiuli miestelio kleboną Balė. Jaunasis kunigas uoliai seka savo mokytojo pėdomis. Abu kunigai lenktyniauja marindamiesi ir melsdamiesi. Vėliau Žanas Mari supras ,kad atgaila tėra tik vienas iš tarnystės Dievui būdų, daug daugiau prasmės jam įgis broliška meilė, kuria jis kasdien apdovanoja visus sutiktus savo kelyje.

 1817 m. pradžioje klebonas Balė staiga sunkiai suserga. Žano Mari pečius užgula visas parapijos aptarnavimas. Baisiausiai jam buvo sekmadienio pamokslai. Tais laikais jie buvo sakomi ilgi: 45 min. ar net visą valandą. Žanui Mari tai sunkiai sekėsi. Klebonas jam davė geriausių to metų autorių pamokslų rinkinį. Žanas Mari tekstus iš skirtigų pamokslų, sudėlioja savo nuožiūra, o kadangi skaito prastai, išmoksta atmintinai ir atkartoja, kiek sugeba. Tokių didelių pastangų rezultatai buvo ne itin džiugūs. Tačiau klausytojai jaunajam kunigui buvo atlaidūs, nes juos žavėjo daugybė kitų jo gerų savybių.
Po klebono Balė mirties, 1818 m. vasario 11 d. Žanas Mari Vianė gauna paskyrimą į Arso kaimelį.

Bažnyčia po revoliucijos atrodė nykiai, žmonės gyveno vargingai, daugelis tenkinosi atvėsusiu tikėjimu, sunkiai dirbo. Kadangi nuolat grėsė vargas, jie dažnai buvo godūs pelno ir negailestingi varguoliams.
Atvažiavęs į kaimelį, jaunasis Arso klebonas susipažįsta su visa parapija. Į Sumą bažnyčion sugužėjo visas kaimas, jei ne iš pamaldumo, tai bent iš smalsumo. Labai greitai kunigo elgesys paskatina žmones dar labiau smalsauti ir leisti paskalas, o vėliau sukels susižavėjimo bangą ir netgi nuoširdžią simpatiją tarp tų, kurie jį arčiau pažins.

Per pora metų kunigo Vianė pamaldumas, nuoširdi meilė ir rūpestis žmonėms iš pagrindų perkeitė mažo kaimelio gyvenimą. Jis iškovojo, kad sekmadieniais net samdiniai ateitų į bažnyčią. Įsteigė mergaičių mokyklą. kurią pavadino „Apvaizdos“ namais. Jie buvo skirti neturtingų mergaičių mokymui, nes Žanas Mari labai vertino motinos įtaką šeimoje.
Vėliau įsteigė pradinę mokyklą berniukams. Šias mokyklas išlaikyti padėjo ne tik Arso kaimelio turtingieji gyventojai, bet ir kitų artimųjų miestelių pasiturintys žmonės.

Vianė ir toliau kruopščiai ruošėsi pamokslams, tačiau vis dažniau atitrūko nuo teksto, laisvai improvizuodamas. Jei pirmąjį dešimtmetį jo pamokslai buvo perdėtai griežti, tai vėliau jie darėsi vis labiau persunkti Dievo meilės ir gailestingumo. Jis dažnai kartojo: „Jei žinotume, kaip mūsų Viešpats mus myli, mirtume iš palaimos!”. Jo pamokslai dažnai baigdavosi tyliu murmėjimu: „Ak, brangūs vaikeliai, ką daro mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo meilės sakramentu? Jis paima savo gerąją širdį ir atiduoda mums. Iš jos srūva meilė ir gailestingumas, kurie paskandins pasaulio nuodėmes“. Ypač išgarsėjo kaip nuostabus nuodėmklausys. Tie, kurie atskleidė kai kurias savo pokalbių su Arso klebonu mintis, ypač pabrėžia jo įžvalgumą. Vos pašnekovui ištarus keletą žodžių, jis pramato visa kita ir sugeba pabrėžti esmę, net tai, ko žmogaus galbūt dar pats aiškiai nesuvokė.

Kunigas Vianė kalba trumpai, kartais mestelėdamas taiklų klausimą, paskatinamą žodį ir viskas. Tačiau visada užkliudo pačias širdies gelmes, ir kažkas įvyksta – žmogus nueina nuo klausyklos pakylėtas, laimingas.
Iki paskutinės gyvenimo akimirkos, kol pajėgia Arso klebonas skubėjo pas žmones į klausyklą, kad galėtų juos išklausyti, paguosti, nuraminti. Tai didelio nuolankumo, gailestingumo ir meilės pavyzdys ne tik kiekvienam kunigui, bet ir tikinčiajam, siekiančiam šventumo ir tobulo tikėjime.

Prisimindami šventąjį Arso kleboną, melskimės jo žodžiais: „Mano Dieve, jei mano liežuvis negali kiekvieną akimirką pasakyti, kad aš myliu Tave, noriu, kad mano širdis kartotų Tau tai tiek kartų, kiek kartų aš atsikvepiu. Mano Dieve, būk maloningas, leisk man kentėti tave mylint ir mylėti Tave kenčiant. Aš myliu Tave, Dieviškasis Išganytojau, todėl, kad Tu buvai dėl manęs prikaltas prie kryžiaus. Būk man maloningas, leisk, kad mirties valandą mylėčiau tave ir jausčiau, jog myliu...“ Amen.


                                                         (Parengta pagal Marc Jouling „Arso klebonas“)

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015