Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Švč. Jėzaus Širdies atlaidai (2009-06-21)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Birželio mėnuo Lietuvos Bažnyčiose skirtas Švč. Jėzaus Širdžiai. Ir mūsų bažnyčioje kas vakarą prie išstatyto Švč. Sakramento giedama Švč. Jėzaus Širdies litanija. Taip norim savo širdyse sužadinti mūsų Viešpaties meilę ir gailestingumą.
Be to, mūsų parapijoje trečiąjį sekmadienį po Sekminių vyksta Švč. Jėzaus Širdies atlaidai. Ir tai nėra atsitiktinai pasirinkta. Kai 1923 metais Kaune vykusiame Lietuvos katalikų kongrese vienbalsiai buvo pritarta moterų organizacijų siūlymui paaukoti mūsų šalį Išganytojo širdžiai, šios bažnyčios būsimasis statytojas ir fundatorius kanauninkas Feliksas Kapočius aktyviai įsijungė į Jėzaus Širdies apaštalautojų Lietuvoje gretas.

Jo parašyta knygelė „Jėzaus Širdis ir jos intronizacija“ davė impulsą šeimų, parapijų, įstaigų, kaimų, organizacijų pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktams. Jo sumanymas buvo šioje bažnyčioje pastatyti svarbiausią Lietuvoje Jėzaus Širdies altorių.

Kristaus mistinis kūnas – Bažnyčia nuolat kviečia tikinčiuosius pažvelgti į savo širdį, pasitikrinti, kiek ten meilės, pasiaukojimo, gailestingumo bei tarnystės dvasios Dievui ir artimiesiems.
Tobulinusia žmogaus širdis – tai mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus širdis. Minių minios sekė paskui Jėzų. Žmonės, kurie turėjo laimės jį pažinti, su Juo bendrauti, tuoj Jį pamildavo ir palikę namus, šeimas, darbą sekdavo Jėzų, ieškojo susitikimo su Juo. Apie tai liudija visos keturios Evangelijos.

Morkaus Evangelijoje skaitome: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk1,35). Tačiau Simonas ir jo draugai suradę Jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“ (Mk1,37).
Arba kitoje vietoje: „Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių“ (Mk3,7-8). Jėzui žengiant į Jeruzalę gausi minia žmonių su palmių šakomis išėjo Jo pasitikti. Minia džiaugsmingai šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Jn 121,13).

Kodėl? Kas taip traukė žmones prie Jėzaus? Atsakymas vienas – Jėzaus širdyje liepsnojanti neišpasakyta meilė žmonėms . Vaikščiodamas Galilėjos, Samarijos, Tyro bei kitų sričių kaimais ir miestais Jis ne tik mokė ir skelbė Gerąją Naujieną, bet gydė ligonius, išvarinėjo demonus, šluostė ašaras našlėms. Pas Jį „rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti“ (Lk 15,1), nes Jėzus kiekvienam rasdavo paguodžiantį, nuraminantį žodį, suteikdavo viltį gražesniam, prasmingesniam gyvenimui.

Jėzus ir šiandien dovanoja mums savo meilę. Jis yra mūsų gyvenimas „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10) ir „(...) kas tiki, tas turi amžintąjį gyvenimą“ (Jn 6,47), - sako Jėzus.
Savo meilę Jis įrodė aukodamas save ant kryžiaus, nes „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).
Evangelijoje pagal Joną pasakojama kaip kareivis ietimi perduria Jėzui šoną „ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19,34). Šiame kraujyje ir vandenyje matome ne tik Dvasią ir žodį, bet ir Krikštą bei Eucharistiją – pagrindinius krikščionių sakramentus.

Taigi mūsų sakramentai kyla iš Kristaus kryžiaus, iš Jo atverto šono, iš ietimi perdurtos širdies.
Šios dienos šventė kviečia mus eiti pas Jėzų, atverti savo širdį, kad gautume daugiau meilės, be paliovos trykštančios iš Jo širdies. Pasistiprinę Jo meile, mes turime ir Jam savo meilę darbais įrodyti. Ne kartą sakiau ir šiandien dar kartą pakartosiu šv. Jokūbo žodžius: „Kas iš to mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų!? (Jok 2,14).
Kad įrodytume meilę Dievui, mes turim dėl Jo gyventi, dėl Jo dirbti, dėl Jo numirti. Visur laikytis Jo įsakymų: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14,21),- sako Kristus.

Mylėti Jėzų, tai vykdyti Jo įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Mylėti taip, kaip Jėzus mus mylėjo – pasiaukojančiai, nesitikint atlygio, atleidžiant įžeidimus ir skriaudas. Nuoširdžiai melskimės:
      – Švč. Jėzaus Širdie, šloviname ir dėkojame Tau už Tavo beribę niekada nesibaigiančią meilę. Pripildyk ir mūsų širdis savąja meilės šviesa, kuri per mus šviestų ir sklistų visame pasaulyje. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015