Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės), A(Mk 14, 12-16, 22-26) (2009-06-14)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija

 

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) švente baigiamas velykinis laikotarpis. „Po savo kančios Jėzus (Jis) pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per 40 dienų apaštalams (jiems) rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę“ (Apd 1,3). Prieš žengdamas į Tėvo namus Jėzus apaštalams davė pažadą: „(...) po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1,5). Ir kartu įpareigojo: „O kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais lig pat žemės pakraščių“(Apd 1, 8). Ir tai įvyko Sekminių dieną, kurią šventėme pereitą sekmadienį. Galingi „ugnies liežuviai(...) nusileido ant kiekvieno“ (Apd 2,3) ir jie įgavo galią „kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2,4), ir skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2,11) įvairių tautų žmonėms.

Per Krikštą ir Sutvirtinimo sakramentą mes taip pat gauname Šventąją Dvasią, kuri panaikina įgimtą nuodėmę, perkeičia gyvenimą, mes tampame Dievo vaikais, Jėzaus Kristaus broliais ir seserimis. Tai mus įpareigoja ne tik išpažinti Jėzų – Dievo Sūnų, Jo kančią ir mirtį ant kryžiaus vardan mūsų, tikėti Jo prisikėlimu, bet ir liudyti, skelbti Evangeliją artimųjų, draugų, ypač nepažįstančių Dievo tarpe.

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė mus gražina atgal į tą vakarą, kai Kristus dar buvo gyvas, kai mylėdamas savuosius, Jis parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, Jis pirmiausia Paskutinės vakarienės metu numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada neatsitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją (KBK, 1337). Kristus paliko didžiąją Eucharistijos dovaną, kurią šiandien prisimename su ypatinga meile: „Tai mano Kūnas (...). Tai mano Kraujas (...)“ (Mk 14, 22.24). Po to Kunigystės dovaną: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19).
Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), liepia ne vien prisiminti Jėzų ir tai, ką Jis yra daręs; juo nurodoma, kad apaštalai ir jų įpėdiniai turi liturgiškai švęsti Kristaus, Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą (KBK, 1341).

Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė šį Viešpaties priesaką. Apaštalų darbuose randame tokias eilutes: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (...). Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdim drauge vaišindavosi“ (Apd 2, 42.46).
Mieli broliai ir seserys, kiekvieną kartą artindamiesi priimti Kristaus Kūną, atminkime, kad priimame patį Kristų į savo širdį ir todėl mes turime gyventi taip, kaip mokė Jis, svarbiausia mylėti vieni kitus, gyventi vardan kitų.

Šios dienos Morkaus Evangelijoje aprašoma Paskutinė vakarienė. Atrodo taip viskas gražu ir paprasta. Kristus su artimiausiais bičiuliais susirinko švęsti Velykas. Tik kažin, kas dėjosi Kristaus širdyje? Juk daug kartų mokiniai Jį nuvylė. Prisiminkime, kai Jėzus kalbėjo apie būsimą kančią ir kryžių. Pirmą kartą Petras sudraudė Jį, kitą kartą - mokiniai ramiausiai dalijosi vietas Jo karalystėje. Pagaliau, Jėzus žinojo, kad Judas jau išdavė Jį fariziejams už 30 sidabrinių, Petras išsižadės, kiti išsilakstys. Ir Jis vis viena jiems laužo duoną ir dalija vyną, atiduoda save žmonėms, kurie vargu ar ir dabar supranta, ką reiškia žodžiai: „Čia mano kūnas, čia mano kraujas, imkite ir valgykite“.

Štai tokie, kaip Kristus ir mes turėtume būti – atleidžiančiais, dovanojančiais, mylinčiais net tuos, kurie įžeidė, užgavo.
Šiandien mes minim 68 - uosius metus, kai prieš mūsų tautą sovietai pirmą kartą įvykdė genocidą. Šimtai tūkstančių tautiečių, jų tarpe didelė dalis mokytojų, kultūros veikėjų, kunigų gyvuliniuose vagonuose buvo deportuoti į amžino įšalo žemę. Ir ten sugrubusios rankos laužė nuslėptą nuo budelių duoną, dalijosi ja ir garbino Viešpatį. Jie turėjo viltį sugrįžti į Tėvynę arba rasti ramybę Jo dangaus karalystėje. Ši viltis palaikė jų žmoniškumą ir meilę vienas kitam.
Mieli broliai ir sesės, jei bent sekmadieniais artinamės prie Kristaus puotos stalo ir priimame Jo Švč. Kūną ir Kraują, tai mes negalim laikyti savyje pykčio, keršto, įžeidimų bei nusivylimų.

Nuoširdžiausioje maldoje dėkojame Viešpačiui, už mus sotinantį Jo Kūną ir gaivinantį Jo Kraują, už Jo beribę, neišmatuojamą meilę, kuri stiprina pasitikėjimą Dievu. Tegul Šventoji Dvasia pripildo mus gilesnio troškimo būti visiškoje vienybėje su Kristumi. Tik šioje vienybėje galime išsaugoti savo mentalitetą, išlikti savarankiška valstybe šiame milžiniškame pasaulyje, pilname įvairiausių negatyvių iššūkių, nukreiptų prieš žmogų, prieš Dievą.
Taip pat melskimės už visus, patyrusius sovietų represijas, kurių kapai yra amžino įšalo žemėje, Sibiro platybėse arba gimtinės miškuose, pakelėse...

Prašykime Dievo gailestingumo ir malonės dovanų visiems, kurie išgyveno tremties baisumus, sugrįžo į Lietuvą ir šiandien gali būti stokoja dėmesio ir meilės.
Būkime vieningi ir gyvenkime Dievo meilėje ir vienybėje su Juo. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015