Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Švč. Trejybė, B (Mt 28, 16-20) Tėvo diena (2009-06-07)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus  homilija

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes švenčiame Švenčiausios Trejybės šventę ir Tėvo dieną.
Mane visada apima džiaugsmas, kai bažnytinės šventės sutampa su šeimai reikšmingomis šventėmis. Tuomet bandau atrasti tam tikras sąsajas, nutiesti tiltą, kuris sujungia Bažnyčios tiesas su žmogaus gyvenimu. Tačiau norint rasti bent menkiausią ryšį, reikia išpažinti tiesą, kurią skelbia Bažnyčios mokslas. Sakau išpažinti, o ne suprasti, nes Dievo tiesų pažinimas remiasi tikėjimu.

Pamenu, kai buvau paauglys ir žengiau pirmuosius žingsnius tikėjimo link, bandžiau išsiaiškinti keistus, dažnai man nesuprantamus maldos žodžius. Vieni iš jų buvo: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Kai paklausiau mamos, kodėl maldą visada pradedame darydami kryžiaus ženklą ir sakydami būtent šiuos žodžius, ji, kaip į daugelį kitų klausimų, atsakydavo: „Vaikeli, į Dievą tikėti reikia nieko neklausinėjant. Mylėk Dievulį, garbink Jį, pasitikėk Juo ir viskas bus gerai“.

Kartą kažkur skaičiau apie tai, kaip kunigas nuoširdžiai ir ilgai tikintiesiems aiškino apie Švč. Trejybę. Baigdamas homiliją jis pasakė: „Švenčiausioji Trejybė – tai didžiausia paslaptis, kurios nei vienas žemės gyventojas neįstengs perprasti“. Kunigo klausęs žymus teologas ištarė: „Tas vienas sakinys atstoja visą pamokslą, nes jis vienintelis nuskambėjo įtikinamai“.
Iš tiesų, mums, žemės piligrimams, sunku suprasti Švč. Trejybės paslaptį, kurią apreiškė Kristus. Apreiškimas mums sako, kad Dievas yra šeima, Trys asmenys tobuloje vienybėje, meilėje. Žmogiškoji meilė taip pat, nors nėra tobula, suvienija šeimą, Bažnyčios bendruomenę, tautą. Tačiau iki galo suprasti Švč. Trejybės paslaptį žmogaus protas nepajėgus. Vieni pamokslininkai bandė palyginti Ją su trilapiu dobilu, kiti su saule, kuri per spindulius skleidžia šviesą ir šilumą, dar kiti su trimate erdve.

Man patiko žinomo Oksfordo (Oxford) universiteto dėstytojo ir rašytojo C.S. Leviso (C.S. Lewis) samprotavimai: „Jei negalim įsivaizduoti triasmenės Būtybės, kokia prasmė apie Ją kalbėti? – klausia jis ir atsako: „Kalbėti iš tikrųjų neverta. Svarbu būti iš tikro įtrauktam į tą triasmenį gyvenimą, ir tai gali prasidėti bet kada – kad ir šią akimirką, jei tik norite. Turiu omeny štai ką. Eilinis paprastas krikščionis klaupiasi, kad sukalbėtų maldą. Jis stengiasi bendrauti su Dievu. Bet, būdamas krikščionis, jis žino, kad melstis jį skatina irgi Dievas: Dievas – Šventoji Dvasia, esanti jo viduje. Be to, jis supranta, kad visos tikros žinios apie Dievą ateina per Kryžių – Žmogų, kuris buvo Dievas – Kristus, kuris stovi greta, padėdamas melstis, melsdamasis už jį. Taigi, net eiliniam žmogui meldžiantis, iš tikrųjų vyksta trigubas triasmenės Būtybės gyvenimas.
Evangelijoje girdėjome, kaip prisiartinęs Jėzus mokiniams prabilo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).
         Šiuo Kryžiaus ženklu mes pradedame maldą, juo yra krikštijami krikščionys, prieš tai atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią (KBK, 232).

Švenčiausios Trejybės paslaptis yra centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tai ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa „tikėjimo tiesų hierarchijoje“ (KBK, 234).
        Mokymas apie Trejybę atskleidžia mums vidinį Dievo gyvenimą – glaudžią meilę ir bendrystę, nuolat vienijančią Tėvą, Sūnų ir Dvasią.

Mielieji, Dievui būdinga dalytis savimi, o mes esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą. Vadinasi, ir mes turime dalytis savo gyvenimu su kitais. Esame sukurti bendrystei vieni su kitais. Mažiausia tos bendrystės ląstelė yra šeima, kurios aukščiausias autoritetas yra tėvas, kartu geras ir rūpestingas, mylintis žmoną ir savo vaikus. Tėvo pašaukimas yra suteikti savo vaikui, ypač sūnui, tapatumą būti jam autoritetu.


Jei tėvas nesugeba būti autoritetu savo sūnui, jei vaikui trūksta tėviškos meilės, tai yra pavojus, kad berniukas praras daugelį vyriškų sugebėjimų: iniciatyvumą, veiklumą, analizavimą, globojimą, kovą ir daugelį kitų savybių. Tėvystė yra malonė ir dovana, amžino Dievo vaisingumo slėpinio reiškėja. Tik žinant, kad Dievo slėpinys yra tėviškumo šaltinis, mes galim į žmogų kreiptis „tėve“. Toks kreipinys įpareigoja žemiškąjį tėvą siekti tobulumo kaip dangaus Tėvas. Tėvystė, priimta ne kaip teisė, o kaip Dievo dovana ar pašaukimas padeda šalia esančiam asmeniui – vaikui visapusiškai bręsti.

Mieli broliai ir seserys, šlovindami ir garbindami Švenčiausiąją Trejybę – giliausią meilės Bendrystę, prašykime Jos malonės dovanų gyviesiems tėvams ir dangaus ramybės mirusiems tėvams. O, kad mūsų žemiškieji tėvai būtų tokie, kad per juos vaikai galėtų suprasti, kodėl prasmingiausias Dievo vardas yra Tėvas! Kiek daug problemų išsispręstų, kiek meilės ir gėrio patirtų žmonija. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015