Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kristaus kančios sekmadienis, B (Mk 11,1-10) (2009-04-05)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus  homilija

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šis sekmadienis įvardintas Verbų ir Kristaus Kančios sekmadieniu. Žodis „verbos“ reiškia šventintas palmių, kadagių ar kitas šakeles, primenančias iškilmingą Kristaus Valdovo įžengimą į Jeruzalę. Pasitinkanti minia žmonių „tiesė ant kelio savo drabužius, klojo žalias šakeles“ (Mk 11, 8).

Jie džiaugsmingai šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Mk 11, 9-10). Minia jautė, kad Kristus yra nepaprastas žmogus – Dievo Pateptasis, Šventasis, visų žmonių Valdovas, jų Atpirkėjas. Mes nežinome, kokia veido išraiška Jėzus priėmė šį minios džiūgavimą. Galbūt Jis šypsojosi ir draugiškai mojavo, o galbūt Jo veidą temdė liūdesio šešėlis, kuris bylojo apie Jo sielos kančią dėl būsimų įvykių. Šį sekmadienį mes kviečiame būtent mąstyti apie Jėzaus sielos kančią.

Paprastai, kai kalbame apie Kristaus kančią, mes regim Jį nuplaktą ir sumuštą, stumdomą ir tąsomą su erškėčių kruvina karūna, palinkusį po kryžiaus našta, sunkiai žengiantį Jeruzalės gatvėmis. Iš paskos seka minia kankintojų ir smalsuolių, abejingų ir šaltų širdžių. Minia negailestingai šaiposi, tyčiojasi ir spjauna į veidą.

Mes regim žiaurią nukryžiavimo sceną, kai bukomis vinimis Jėzaus rankos ir kojos kalamos prie kryžiaus. Plyšta gyslos, sąnariai išeina iš savo vietos, kraujas čiurkšlėmis teka... Mes regim nuo neišpasakyto skausmo perkreiptą Viešpaties veidą, kai budeliai negailestingai iškėlė kryžių ir po to staiga įmetė į iškastąją duobę uoloje. Fizinis skausmas akivaizdus, jį mes galim nupasakoti, aprašyti. Jis palieka kūne žaizdas, randus. Tačiau daug skaudesnis, paliekantis dar didesnes žymes, beveik neišgydomas žaizdas yra nematomas, vidinis, dvasinis skausmas. Nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs dvasinės kančios. Tai motinų kančia dėl beprasmiškų mirčių ar dėl pasaulio klystkeliuose pasiklydusių savo vaikų; tai skaudūs išsiskyrimai su mylimaisiais; tai kančia, kai jautiesi nepripažintas, neįvertintas ir taip toliau. Ir niekas taip stipriai neskaudina, kaip atmetimas tų, kuriems daug gera darei, vardan kurių aukojaisi.
Būtent apie tai esame šiandien kviečiami mąstyti žvelgiant į Nukryžiuotąjį. Kas yra patyręs atmetimo kančią, tam nesunku įsivaizduoti, koks skausmas varstė Jėzaus širdį, ant asilaičio žengiant į Jeruzalę ir žvelgiant į šaukiančią minią „Osana!“.

Jis žinojo, kad tie patys žmonės, kuriuos atėjo išganyti, kuriems Jis tiek daug gera yra padaręs, už meilę jiems, atsilygins panieka ir atmetimu. Net patys artimiausieji, kuriuos Jis vadino draugais ir tie išsilakstys, išsislapstys, paliks Jį vieną su savo kančia. Jis matė Judo sielos dvilypumą: Judas ne tik paniekino meilės ženklą, pabučiavimu išduodamas Jėzų, bet dar priedo ištarė draugiškus žodžius: „Sveikas, Rabi!“ (Mt 26, 49). Net Petras, pirmasis išpažinęs Jėzų Dievo Sūnumi, Mesiju, tris kartus Jo išsižadės.

Labiausiai Jėzus kentėjo ne dėl savęs, o dėl to, kad Jį atmesdami, žmonės nusisuka nuo Dievo siūlomos meilės.
Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes kviečiami žvelgiant į Jėzaus sielos kančias, kurios nepalyginamai skaudesnės už kiekvieno mūsų kančią, negalvoti apie savo žaizdas, apie savo sielos kančias, ypač tas, kurias sukėlė kiti žmonės. Žvelkime į Nukryžiuotąjį ir prašykime, kad jis perkeistų visus mūsų skausmus.

Prašykime Šventąją Dvasią, kad išlaisvintų mūsų sielą nuo naštų, ypač tų, kurių priežastis – kiti žmonės.
Prašykime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Jo šventos ramybės, kuri suteiktų jėgų atleisti kiekvienam įskaudinusiam, kaip ir Jis būdamas prikaltas prie kryžiaus, kentėdamas fizinį ir dvasinį skausmą, melstis: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Mielieji, visą šią savaitę mąstykime apie begalinę Jėzaus meilę, nuvedusią Jį į mirtį už mus, už mūsų nuodėmes. Su meile, dėkingai ir pagarbiai žvelkime į Jėzaus širdį, kurią ir šiandien varsto skausmas dėl žmonių išdavysčių, nepripažinimo, atstūmimo. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015