Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Meilės tarnystei atiduotas gyvenimas (2019-02-12)

 Mons. V. Grigaravičiaus homilija pasakyta minint vyskupo Juozapo Preikšos pirmąsias mirties metines Panevėžyje


Mielieji Kristumi pasitikintys broliai ir seserys, Jūsų Ekscelencijos, brangūs broliai kunigystėje, artimieji, giminaičiai, bičiuliai, susirinkę minėti pirmąsias vyskupo Juozapo Preikšos gimimo Dangui metines.

Vyskupui Juozapui Dievas dovanojo ilgą ir prasmingą gyvenimą uoliai ir ištikimai tarnauti žmonėms savo pašaukimu. Beveik 70 metų, skelbė Evangeliją, trisdešimt ketverius metus būdamas vyskupu, ramiu būdu, nepaprasta kantrybe, draugišku svetingumu ir pasitikėjimu Viešpačiu. Tiesiog natūralu šiandien atsigręžti į praeitį ir prisiminti kai kuriuos vyskupo gyvenimo faktus.

Pradėti norėčiau pacituodamas popiežių Pranciškų: „Kunigystės šventimų sakramentą sudaro trys laipsniai – diakonatas, kunigystė ir vyskupystė; šis sakramentas įgalina vykdyti apaštalams Viešpaties Jėzaus patikėtą tarnystę – ganyti jo kaimenę Šventosios Dvasios galia ir pagal jo širdį. Būtent ganyti Jėzaus kaimenę ne žmogiškosiomis jėgomis ar savo galia, bet Šventosios Dvasios galia ir pagal jo širdį, Jėzaus širdį, kuri yra mylinti širdis (žr. 2018 08 21, Bernardinai.lt).

Manau visi, kurie bendravo su vyskupu Juozapu, sutiks, kad ši Šventojo Tėvo ištarmė atspindi vyskupo gyvenimo kelią. Vyskupas Juozapas kilo iš gausios zanavykų šeimos, kurioje augo penki vaikai, tad suprantama, kad tokioje šeimoje žmogus auga kūnu ir dvasia. Vaikai nuo mažumės išmoksta broliškai pasirūpinti vienas kitu, sugeba vienas kitą apginti ir apsaugoti. Taip vaikai perima meile artimui, gebėjimu aukotis vardan kito. Visi matėme ypatingai gražų artimą santykį su broliu Antanu, jo šeima ir visais giminaičiais. Kiekvienas jų susitikimas liudijo turbūt tėvų namuose įskiepytą šeimos vienybę, darną ir meilę. Juozapas, pirmasis vaikas šeimoje, anksti apsisprendė kunigo pašaukimui.

Vos baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. Po ketverių metų, mažinant seminaristų skaičių, sovietinės valdžios buvo pašalintas. Kurį laiką dirbo vargonininku, vėliau grįžo į seminariją. Būdamas paskutiniame kurse, 1951 m. rugsėjo 23 d. Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu. Kas galėjo tada pagalvoti, kad jaunasis kunigas taps šio vyskupo įpėdiniu ir vadovaus Panevėžio vyskupijai!

Štai ką sako popiežius Pranciškus apie kunigystės šventimus: „Viešpats patepė mus Kristuje džiugesio aliejumi ir šis patepimas kviečia mus priimti bei vertinti šią didžią dovaną – buvimo kunigu džiaugsmą. Kunigystės džiaugsmas yra neįkainojamas turtas ne tik pačiam kunigui, bet ir visai Dievo tikinčiųjų tautai, nes iš šios tautos mes esame Jo pašaukti patepimui ir Jo siunčiami patepti kitus“. Bet pirmiausia kunigiško džiaugsmo šaltinis yra dangiškojo Tėvo meilė savo Sūnui ir visiems, kuriuos jis pašaukė. (Pop. Pranciškus, Didysis Ketvirtadienis, 2014 04 25).

Kunigas Juozapas, nors kunigystės keliu pradėjo žengti labai sudėtingu laikotarpiu, pašaukimo pareigą vykdė džiaugsmingai, nedejuodamas, nesiskųsdamas, viską pavesdamas Dievo valiai. Neopresbiteris vienerius metus ėjo vikaro pareigas Karmėlavos parapijoje, o nuo 1953 m. paskiriamas prokuratoriaus pareigoms Kunigų seminarijoje, kartu gilino teologijos studijas, įgydamas teologijos licenciato laipsnį tuomet seminarijoje veikusiame teologijos fakultete.

Vėliau tris dešimtmečius darbuotasi Kauno ir Vilkaviškio vyskupijose. Greta klebono pareigų Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje net 13 metų dėsto dogmų teologiją ir filosofines disciplinas Kauno kunigų seminarijoje. 1984 m. gruodžio 2 d. įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudviko Povilonio pagalbininku.

1988 m., Šventajam Sostui priėmus arkivyskupo atsistatydinimą, vyskupas kurį laiką eina Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. 1989 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Dešimtmetį, nuo 1991 m. gruodžio mėnesio iki 2002 m. sausio 5 d., kuomet šventasis popiežius Jonas Paulius II priėmė atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos – antrasis vyskupijos istorijoje Panevėžio vyskupas ordinaras.

Būdamas emeritu vienerius metus patarnavo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į jaunystės tarnysčių miestą Kauną, kur, kol sveikata leido, pagelbėdavo Šv. Antano Paduviečio parapijos sielovadai. Vyskupo Juozapo Preikšos vadovavimas Panevėžio vyskupijai sutapo su Lietuvos atgimimo bei Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu. Šiuo laikotarpiu čia pastatytos trys bažnyčios, įkurti trys sielovados centrai, įsteigta Kazimiero Paltaroko katalikiška mokykla, įsikūrė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas.

Šiuo laikotarpiu čia, Panevėžyje, tarnavę kunigai turi savų prisiminimų apie ganytoją, jo būdą, charakterio savybes, veikimo stilių, atgimstančios vyskupijos organizavimo metodus. O mes, kauniečiai, prisimename vyskupą, tiek fiziškai, tiek dvasiškai stiprią, savo negalių nedemonstruojančią, asmenybę, ištikimą, orų, kantrų, kuklų, džentelmenišką, šiltai bendraujantį, dainingą, svetingą, norintį būti kartu su tais, kurie jį kviečia bendrauti.

Artimieji nepamirš ir to nenoro tapti našta, apsunkinti... Vyskupas Juozapas ramiai ir be baimės pasitiko laukiančią kelionę į Viešpaties namus. Testamente nuolankiai atsiprašė, jei ką įžeidė.

Aš, kaip testamento vykdytojas, šį nuolankų atsiprašymą dar kartą perduodu jums. Jį, išeinantį, prašė lydėti malda. Dėkui, kad šitoje maldoje esame ir šiandien. Prašau: ir likime. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015