Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

V eilinis sekmadienis, C (Lk 5, 1-11)(2019-02-10)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio visi trys Šv. Rašto skaitiniai siejasi su pašaukimo tema. Pranašas Izaijas pasakoja apie savo pašaukimą, kurį išgyveno Jeruzalės šventykloje apie 740 m. prieš Kristų.

Apaštalas Paulius prisimena savo išskirtinę pašaukimo istoriją. Jis buvo pašauktas paties Jėzaus Kristaus, kurį anksčiau persekiojo. Evangelistas Lukas aprašo nepasisekusios žūklės epizodą, po kurios Petras, Jokūbas ir Jonas atsiliepė į Jėzaus pašaukimą.

Mielieji, šios dienos Evangelija turi tiesioginę ir dvasinę prasmę. Tiesioginė prasmė liudija tai, kas nutiko tą dieną prie Genezareto ežero kranto. Įsivaizduokime nusiminusius, po nesėkmingos žūklės per visą naktį, sugrįžusius žvejus. Liūdni ir nekalbūs jie tyliai tvarko tinklus. Ir štai prie ežero ateina Jėzus. Jis mato be nuotaikos žvejus, kitai nakčiai ruošiančius tinklus. Jis nepuolė jų raminti, guosti, kad gal kita naktis bus sėkmingesnė. Paprasčiausiai įlipo į Simono valtį, „paprašė jį atstumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties“(Lk 58, 3). Baigęs mokyti Jėzus kreipėsi į Simoną: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“(Lk5,4). Petras buvo patyręs žvejys ir puikai žinojo, kada reikia gaudyti žuvį, todėl jis atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“(Lk 5, 5a). Jis tarsi prieštaravo „o tu mums siūlai tai daryti dieną, kai saulė pakilusi.“ Tačiau iš pagarbos Jėzui Petras atsakė: „Bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“(Lk 5, 5b).

Toliau skaitome: „Tai padarę jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai ėmė trūkinėti“(Lk 5, 6). Jie buvo priversti į pagalbą pakviesti savo bendradarbius kitoje valtyje, ir buvo pripildytos abi valtis žuvų, kad jos kone skendo. Ir štai, kokia įdomi reakcija. Atrodytų, žvejai turėjo be galo apsidžiaugti tokia sėkme, bet atsitiko priešingai. Petrą tarsi ištiko šokas. Jis prieš tai jau buvo regėjęs nepaprastas Jėzaus galias.

Ankstesniame skyrelyje pasakojama, kaip Jėzus aplankęs Petro namus, kur jo uošvė labai sirgo karščiuodama, Jėzus ją išgydė be jokių vaistų. Susirinkusieji tai regėdami „Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė ant kiekvieno uždėdamas rankas. Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!““(Lk 4, 40-41). Petras visa tai matė ir girdėjo. Dabar jis pats išgyvenęs tai, ko nepajėgė paaiškinti protu ir gyvenimo patirtimi, suprato, kad prieš jį stovi daugiau nei žmogus, suprato, jog jis stovi Dievo akivaizdoje. Manau, kiekvienas atsidūręs Dievo akivaizdoje, dėl savo nuodėmingumo išgyventų tą patį, ką išgyveno Petras. Štai kodėl jis suvokęs savo nevertumą, vietoje džiaugsmingos padėkos „puolė Jėzui į kojas sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis!““(Lk 5, 8).

Lukas rašo, kad ne tik jį, bet ir „visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų“(Lk 5, 9). Tačiau Jėzus žvelgdamas į kilusį sąmyšį, Petrui ramiai pasakė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Visi trys Simonas, Jokūbas ir Jonas „Išvilkę į krantą valtis, viską paliko ir nuėjo paskui jį“(Lk 5, 11).

Taip į būsimos Bažnyčios laivą buvo pakviesti pirmieji trys apaštalai. Prie tiesioginės prasmės priklauso ir mūsų gyvenimo patirtis. Kiekvienas mes dirbame ir triūsiame pagal savo pašaukimą, tačiau pasitaiko, kad nepaisant mūsų planų ir pastangų, darbo vaisiai kartais būna tokie menki. Kartais mes jaučiamės pavargę kaip tie mokiniai. Dažnai susidūrus su pasaulyje egzistuojančiu neteisingumu, neapykanta ir daug ko neigiamu, nusvyra rankos, apima neviltis. Atrodo visos mūsų pastangos bergždžios ir mūsų tinklai lieka tušti. Tačiau viskas pasikeičia, kai pripažinę savo bejėgiškumą, pastangas imame derinti su malda. Tuomet išgirstame tylų, bet švelnų Šventosios Dvasios balsą: „Nebijok!“ Tai Biblijoje parašyta 365 kartus.

Vadinasi kiekvieną dieną galiu atsikelti ir perskaityti „Nebijok!“ Ar tai nenuramina, kad taip sako Dievas, o ne mirtingasis. Dievas pažįsta mane ir žino, kiek aš turiu rūpesčių ir baimių. Jis žvelgia į mus ne kaip į nusidėjėlius, bet kaip į pašauktuosius dirbti labai svarbų darbą. Ir mes galime tapti „žmonių žvejais“, jeigu leisime Jėzaus šviesai šviesti per mus.

Evangelija turi ir dvasinę prasmę. Joje Jėzus mums kalba simboline kalba. Jūra simbolizuoja pasaulį, valtis – Bažnyčią, žuvys - žmones, tinklas bangose – Dievo žodis. Į tą laivą, į išgelbėjimą, Dievas žmones priima taip pat per vandenį - per Šventąjį Krikštą, kuris yra ne paprastas vanduo, bet vanduo, sujungtas su Dievo žodžiu ir pažadu. Taigi, mūsų gyvenimo laivas priklauso ne mums, bet Kristui; mums belieka daryti tai, ką nurodė Viešpats.

Mąstymą baigsiu pamokančia pop. Pranciškaus kalba jaunimui Vilniuje. Ji reikšminga visiems mums. Šventasis Tėvas kalbėjo: „Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, gyvenimas vyksta kelyje, nėra sustingęs: gyvenimas yra ėjimas ieškant teisingos krypties, nebijant suklydus grįžti atgal. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, neišeinant į kelią, kuris veda pirmyn (...). Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis Jo reikalo, tai yra Evangelijos, žmonijos, žmonių reikalo. Nes Jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mus kūręs iš naujo, net jei mes kartais stengiamės save sužlugdyti “(Pop. Pranciškaus kalba jaunimui Vilniuje, 2018 09 23). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015