Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šv. Steponas - pirmas kankinys (2018-12-26)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien Šventojo Rašto skaitiniai atrodytų sąmoningai nutraukia išsiveržusią linksmybę gimus Išganytojui, peršokant nuo jaudinančios, džiaugsmingos istorijos pradžios į tragišką pabaigą. Vos spėjome sutikti gimusį Dievo Sūnų, o jau esame verčiami su pirmojo kankinio dėl Jėzaus Stepono mirtimi išgyventi būsimą Jėzaus kančią ir mirtį.

Stepono kankinystė tarsi paliudija Mato Evangelijoje Jėzaus įspėjimą mokiniams: „Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite (...). Tada jau nebe jus kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“(Mt 10, 18-20). Jėzus perspėjo savo mokinius sergėtis žmonių – tų, kurie neturi savojo veido, idėjos ir vilties. Jie kaltins ir žudys Jėzaus mokinius ne už kokius nors nusikaltimus, tačiau iš juodo pavydo, nes šie turi viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Būtent prieš Steponą sukilo žmonės, neturintys savos ir brangios idėjos, kurią galėtų priešpastatyti Stepono liudijimui, todėl jie „negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“(Apd 6, 10).

Steponas paliudijo bebaimę, žemiškus skausmus ir mirtį pranokstančią viltį: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“(Apd 6, 56). Kaltintojai, neturėdami savosios vilties, „baisiai rėkdami, užsikimšo ausis, puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis“(plg. Apd 6, 57-58). Tikrieji Kristaus mokiniai žino, kad prieš juos visada sukils pasaulis, tačiau tiki pergale, turi viltį ir todėl renkasi Viešpatį.

Mus aplankęs Šventasis Tėvas Pranciškus susitikime su kunigais ir pašvęstojo gyvenimo broliais bei seserimis, savo kalbą pradėjo, sakydamas: „Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą. Žvelgdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių. Nežinomų kankinių. Nežinomų ta prasme, kad net nežinome, kur jie buvo palaidoti (...). Pirmiausia į galvą ateina vienas žodis – nepamirškite, saugokite atminimą.

Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė. Ir pasaulio dvasia te nesako jums ką nors kita, kas skirtinga, nei tai, ką išgyveno jūsų protėviai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzdį iš jų. Jie nebijojo. Kai šiandien kalbėjausi su vyskupais, su jūsų vyskupais, jie sakė: „Kaip būtų galima pradėti beatifikacijos bylą daugeliui tų, kurių dokumentų neturime, bet žinome, kad jie yra kankiniai?“ Tai paguodžia, buvo labai gera tai girdėti. Rūpinamasi tais, kurie mums paliko liudijimą. Jie – šventieji.“ (Pop. Pranciškus, 2018 09 23).

Iš tiesų, mūsų tauta gali didžiuotis tūkstančiais kankinių, kurie savanoriškai pasirinko kalėjimus, mirtį, liudydami savo tikėjimą, meilę Dievui ir Tėvynei. Lietuva turi pirmą kankinį Teofilių Matulionį, paskelbtą palaimintuoju. Tačiau, kiek dar daug yra žinomų ir nežinomų kankinių, kurie verti Dievo karalystės Garbės vardo. Melskimės už juos!

Šventasis Jonas Paulius II rašė: „Bažnyčiai niekada netrūko persekiojimų. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo. Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Mūsų amžiuje kankiniai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“ (Jonas Paulius II, „Trečiajam tūkstantmečiui artėjant“).

Mielieji, kankinystė, kaip vidinis nusiteikimas, svarbi mums visiems. Mūsų kelias nėra platus vieškelis, bet siauras Kalvarijos takelis. Tai Kryžiaus kelias, tikėjimo tvirtumo, aukščiausio pasipriešinimo blogiui kelias. Tai didžiausios meilės aktas, kurį įmanoma atlikti gyvenime. Jėzus mokiniams kalbėjo: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“(Jn 15, 13). Tai ne liūdesio, bet džiaugsmo kelias. Kiek daug šventųjų troško tapti kankiniais! Tačiau šiandien vargu, ar kas galėtų drąsiai ištarti: taip, aš trokštu vardan Kristaus Bažnyčios gyvybę atiduoti!

Tad nuoširdžia malda kreipkimės į palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį ir visus žinomus bei nežinomus kankinius, teužtaria mus, kad sugebėtume drąsiai liudyti Kristų ir būti Jam ištikimi iki galo, kad ir kur būtume, kad ir kur eitume, net ir šių dienų egoizmo, savanaudiškumo bei susvetimėjimo kupiname pasaulyje. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015