Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

II Advento sekmadienis, C (Lk 3, 1-6)(2018-12-09)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, tradiciškai II-sis Advento sekmadienis pristato mums Joną Krikštytoją, kuris sulyginamas su Senojo Testamento pranašais. Tik skirtingai nei jie, Jonas Krikštytojas skelbia ateinančius išganymo laikus ne miesto aikštėse, ne sinagogose, bet dykumoje. Jis tarsi bėga nuo žmonių. Ne jis eina pas žmones, bet jie bėga pas jį. Mes visi iš evangelistų aprašymų gerai pažįstame šio žmogaus paveikslą.

Atkreipkime dėmesį, kad Lukas pradžioje išvardija ano meto galinguosius vadovus. Kodėl? Pirmiausia siekia parodyti, kad įvykis yra tikras, realus, žydų istorijoje turintis savo vietą. Antra, balsas sklido ne iš didikų lūpų ir ne iš ištaigingų rūmų, bet iš dykumos. „Viešpaties Žodis pasigirdo Zacharijaus sūnui Jonui dykumoje“ (Lk 3,2), - skaitome Evangelijoje.

Taigi, Dievas neatsiuntė angelų pulkų, kurie skelbtų Jo Sūnaus atėjimą, bet atsiuntė tą, kuris iš Dievo malonės stebuklingu būdu gimė senyvo kunigo Zacharijaus šeimoje, gyveno kaip atsiskyrėlis dykumoje. Atrodytų, kad Jonas darė viską, kad tik nebūtų populiarus ir patrauklus. „Jis vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs diržu“(Mt 3, 4). Jo kalba buvo šiurkšti. Jis niekam nepataikavo.

Priešingai, kitas girdėtos Evangelijos sakinys yra: „Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: ‚Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių!‘“(Lk 3, 7-8). Ir vis tiek žmonės plaukte plaukė pas jį ir su baime klausė: „Tai ką gi mums daryti?!“(Lk 3, 10). Ar gi ne tuo paties turėtume ir mes klausti?

Rengdamas žmonių širdis susitikti su laukiamuoju Mesiju, Jonas šaukė: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!”(Lk 3, 4). Kelių paskirtis yra jungti žmones. Jie jungia valstybes, miestus ir kaimus. Antrojo pasaulinio karo metais keliai ir tiltai buvo sugriauti, bet, pasibaigus karui, žmonės pirmiausia ėmėsi juos tvarkyti, kad vėl galėtų bendrauti, atstatyti ryšius. Šiandien gyvename taikoje, tačiau susvetimėję, nėra normalaus, nuoširdaus bendravimo net šeimose.

Todėl Bažnyčia Jono žodžiais kreipiasi į kiekvieną žmogų, kviesdama pašalinti kliūtis, kurios trukdo santykiui tarp žmonių, trukdo sutikti Dievą. Šv. Jonas kviečia užpilti slėnius: „Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas”(Lk 3,5a). Bažnyčios tėvai slėnių palyginime įžiūri žmogaus dvasios nuosmukį. Po lietaus slėniuose renkasi purvinas vanduo, takai ir keliai tampa nepraeinami.

Kalbėdamas apie slėnius Jonas tarsi kviečia: „Pažvelk, žmogau, į savo sielos gelmes! Ar išlygintas kelias, kuriuo galėtų pas tave ateiti Dievas?” Toliau jis sako: „Kiekvienas kalnas bei kalnelis - nulygintas”(Lk 3,5b). Kalnai, kurie trukdo žmonių bendrystei, kurie užstoja Viešpačiui kelią, – tai puikybė. Puikybės apimtas žmogus negirdi Viešpaties balso, nemato savo artimo. Jis gyvena rūpindamasis tik savimi, pasikliauja tik savo jėgomis. Jonas Krikštytojas, ragindamas taisyti Viešpačiui kelią, kviečia atgailauti. Tik tuomet „kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir vėl žmonės išvys išgelbėjimą“(Lk 3, 5c-6).

 Deja, šiandieniniam žmogui žodžiai apie nuodėmę ir atgailą nėra malonūs. Kiek daug nedrįsta prieiti prie klausyklos, nusikratyti sielos žaizdomis, kurios neleidžia gyventi džiaugsme. Patikėkite, didžiausia laimė, kai pasitikėdamas Dievu, gali dovanoti save kitam be jokių išskaičiavimų, be atlygio, be noro būti pastebėtam, pagirtam. Jonas Krikštytojas, skelbdamas atsivertimo krikštą, sulaukęs didelio populiarumo, kreipia dėmesį ne į save, bet į Tą, kuris ateina po jo: daug galingesnis.

Toliau Evangelijoje skaitysime: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“(Lk3, 16). Deja, pagundai statyti save į pirmą vietą, savimi užstoti kitą yra labai stipri. Jai pasiduoda tiek politikai, tiek visuomenės veikėjai, tiek pačias paprasčiausias pareigas užimantys žmonės.

Adventas reikalauja naujai atsigręžti į ateinantį Kristų, dėmesingai pažvelgti į savo širdį. Kiek ten kalnų kalnelių, vingių ir kreivų kelių? Ar pavyks juos nukasti, ištiesinti ir sulyginti? Kviečiu maldai, susikaupimui, pasninkui, išmaldai, atgailai ir susitaikymui su Dievu bei artimaisiais. Svarbiausia pasitikėkite Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju, tuomet viskas pavyks. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015