Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XXV eilinis sekmadienis, B (Mk 9,30-37) (2018-09-23)

 Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mielieji, šiandien Evangelijoje pagal Morkų išgirdome Jėzų antrą kartą sakant: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“(Mk 9,31). Tačiau mokiniai eilinį kartą nesuprato Jo žodžių ir kelyje ginčijosi, kuris jų didžiausias. Jie vis dar nesupranta, kad jų pašaukimas ne valdyti, bet tarnauti. Į Jėzaus klausimą apie ką kalbėjosi kelyje, mokiniai nedrįso prisipažinti, tašiau Jėzus, nors ir negirdėjo apaštalų pokalbio, tačiau numanė, apie ką buvo kalbėta. Pasišaukęs apaštalus, jis jiems tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas”(Mk 9, 35).

Mieli tikintieji, daug kartų Evangelijose girdėjome šiuos žodžius ir pats Jėzus rodė tarnavimo pavyzdį, bet vis dėlto žodis „tarnavimas“ nėra malonus ir priimtinas netgi uoliam katalikui. Žmogus nuo pat mažens yra linkęs viešpatauti. Kaip dažnai tarp vaikų įsiplieskia ginčiai, netgi peštynės, kai nepasidalijama pirmumo teise.

Apskritai visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl valdžios, dėl garbės, dėl geresnės vietos. Žmogaus prigimtyje užkoduota: būti didžiu, išskirtiniu bei ypatingu. Kyla klausimas: „Iš kur žmoguje toks didžiulis noras pirmauti? Iš kur kyla tokia puikybė?“ Be abejo, atsakymą randame Biblijoje. Dievas, sukūręs žmogų, panašų į savo paveikslą, atidavė jam valdyti visą žemę, jis buvo viso ko, kas žemėje, šeimininkas. Žmogui tereikėjo pripažinti vieną vienintelį dalyką: jis yra Dievo kūrinys, visais atžvilgiais priklausomas nuo Dievo.

Kad ir kaip išaukštintas, kad ir kokias talentais iš Dievo yra apdovanotas, žmogus yra Dievo kūrinys. Jo, kaip kūrinio, svarbiausioji pareiga - pripažinti savo pavaldumą Kūrėjui. Viskas žemėje žmogui priklauso, viskas jam atiduota, tik vieno dalyko jis neturi daryti ir negali sakyti: „Aš esu lygus Dievui” arba dar blogiau, kai išgirsti sakant: „Aš esu pats sau Dievas“. Tai nelemta puikybė! Ne veltui ji vadinama visų nuodėmių motina. Būtent, puikybė paskatino pirmuosius tėvus valgyti uždraustą vaisių. Jie panoro prilygti Dievui ir taip pasmerkė žmoniją pirmapradei nuodėmei. Kaip matome, puikybės jausmas nėra svetimas netgi apaštalams. Tačiau Jėzus, užuot juos sugėdinęs ar pasmerkęs dėl netinkamų siekių, ragina tarnystei, kuri yra daug kilnesnė ir didingesnė. Mokydamas juos, Jėzus paima mažą vaiką, apkabina jį ir sako: „Kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“(Mk9, 37).

Štai būtybė, kuriai reikia kitų pagalbos. Apaštalai, siekdami pirmumo ir didybės, turi tarnauti mažutėliams. „Tapti paskutiniu” reiškia neieškoti pripažinimo, nesiekti daryti įtakos kitiems, kukliai vertinti save. Negana to, Jėzus paskelbia, jog tokio vaikelio priėmimas prilygsta Jo, Kristaus, priėmimui. Nuolankus tarnavimas mažutėliams artina prie Dievo. Jeigu rūpiniesi tik savo asmenine gerove, užmiršdamas, kad tavo darbas yra tarnavimas, negali vadintis Kristaus mokiniu. Turime ryžtis tapti visų tarnais, priimti visus kaip vaikelį, kuris niekuo negali atsilyginti.

Ar tai įmanoma? Vien žmogaus jėgomis – ne. Tarno širdis – tai Jėzaus dovana. Tad nepaliaukime prašyti šios dovanos. Šiandien Viešpats moko mus meilės, kurios turėtume semtis iš Jo. Gal toje meilėje pasidarysime ir nuolankesni, ir kuklesni, ir labiau tarnaujantys. O to iš mūsų labiausiai ir reikia Bažnyčiai. Mokykimės mažumo ir pasitikėjimo Dievu. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015