Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XXII eilinis sekmadienis, B (Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23) (2018-09-02)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, kaip liudija evangelistai, fariziejai ir Rasto aiškintojai, stebėdami Jėzaus veiklą, Jo populiarumą liaudyje, turėjo vieną bendrą tikslą - paniekinti Jėzų, pažeminti Jį sekėjų akyse. Kiekvieną kartą jie bandė sugauti Jį kalboje, apkaltinti, kad nei Jis, nei Jo mokiniai nesilaikė visų jų sugalvotų įstatymų.

Pagrindiniai žydų įstatymai buvo dešimt Dievo Įsakymų ir pirmosios penkios Senojo Testamento knygos, sudarančios Torą. Tose knygose yra išdėstytos žydų moralinio gyvenimo taisyklės, kurių žydai nuo Mozės laikų ilgą laiką laikėsi. Tačiau maždaug penktame šimtmetyje prieš Kristų atsirado grupė, kuri buvo pavadinta Rašto aiškintojais. Jie dar prirašė tūkstančius įvairių įstatymų, kurių žydai privalėjo laikytis. Dėl šito Jėzus jiems priekaištavo: „Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate“(Lk 11, 46),- skaitome Luko Evangelijoje.

Šiandien išgirdome, kaip fariziejai ir Rašto aiškintojai apkaltina Jėzų ir Jo mokinius, kaip nesilaikančius įstatymų, nes sėda prie stalo nenusiplovus rankų. Rankų plovimas turėjo grynai religinę reikšmę ir nieko bendro neturėjo su švara. Buvo nustatytas specialus būdas, kaip rankas plauti, kaip jas laikyti, nuo kur pradėti, kokiuose induose vandenį laikyti ir t.t. Jėzus į prikaištą jiems atsako Šv. Rašto žodžiais, paimtais iš pranašo Izaijo knygos: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs" (Iz29, 13). Jėzus nori jiems parodyti tikrąją įstatymų prasmę ir pamokyti, kaip iš tikrųjų turi būti garbinamas Dievas: „Dievas yra Dvasia ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa" (Jn4, 24), - skaitome Jono Evangelijoje.

Mielieji, ši Evangelijos vieta skatina ir mus atkreipti dėmesį į save. Gal ir mus galima priskirti prie krikščionių, kurie atlieka išorinius veiksmus, laikosi nustatyto ritualo, bet retai pažiūri į savo širdį. Žmogus gali eiti sekmadieniais, gal net dažniau į Mišias, nevalgyti penktadieniais mėsos, atlikinėti kitokias religines apeigas, bet jo širdis gali būti toli nuo Dievo, nes joje viešpatauja išdidumas, pavydas, neapykanta, apkalbinėjimai, kitų smerkimas ir panašiai. Dievas nori, kad mes visada žvelgtume į savo širdis. Anot Jėzaus: „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina“(Mk7,15). Ir Jėzus išvardija, kaip girdėjome Evangelijoje, visą eilę nuodėmių, išplaukiančių iš žmogaus vidaus. Visi išoriniai apsiplovimai, kurių reikalavo žydų tradicija, Jėzaus akyse yra beverčiai, jei žmogus nesistengia nuplauti savo širdies. Mes nuolat esame gundomi nusidėti. Net apaštalas Paulius, pakviestas į Viešpaties tarnybą, jaučiasi nuolat gundomas. Laiške romiečiams jis rašo: „Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano sąnariuose” (Rom 7, 23).

Apaštalas Jonas pirmajame laiške nurodo tris blogio šaltinius, glūdinčius žmogaus viduje. Jis rašo: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje(...), nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo“(1 Jn 2, 15-16). Katalikiškoji teologija moko, kad pirmoji žmonių nuodėmė buvusi puikybė. Pirmieji tėvai puikybės vedini įsigeidė būti kaip Dievas. Apskritai pažvelgę į žmonijos istoriją, matome, kad daugelio nelaimių priežastis yra puikybė. Būtent iš jos kilo daugelis karų. Išpuikęs žmogus, pajutęs savo galią, trokšta, kam nors ją parodyti. Yra daug žmonių, kurie didžiuojasi savo talentais, savo pasiekimais. Jie ne tik didžiuojasi savimi, bet kaip įmanydami stengiasi kitą pažeminti. Puikybė neleidžia žmogui ateiti į bažnyčią, nes čia jam reikia priklaupti, nusilenkti. O ką jau kalbėti apie savo nuodėmių išpažinimą! Kitas blogio šaltinis, tai kūno geismas, kuris labai dažnai kamuoja žmogų.

Šiandien matome visuomenėje didelį moralinį nuosmukį. Iškreipta šeimos sąvoka, gausu skyrybų, naikinami negimusieji, pametami gimę vaikučiai. Didelė dalimi tai susiję su turto troškimu. Siekiant praturtėti, dažnai vyras ar žmona vyksta uždarbiauti svetur. Taip nutolstama nuo šeimos, atsiranda kitas partneris, partnerė. Vaikai žudomi dar motinos įsčiose vėlgi turtiniais sumetimais – atsiras papildomos išlaidos, teks apriboti savo kūniškus malonumus ir t. t. Su godumu koja kojon žengia pavydas.

Išminties knygoje skaitome: „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį” (Išm2, 24). Pasak Tomo Akviniečio, pavydas – tai liūdesys dėl artimo gero. Kas, jei ne pavydas, pastūmėjo Kainą nužudyti brolį Abelį, o patriarcho Jokūbo vaikus parduoti į vergiją savo brolį Juozapą, kurį tėvas labiau mylėjo negu kitus brolius. Prisiminkime žydų karalių Erodą. Kas, jei ne pavydas ir baimė prarasti karaliaus sostą, jį paskatino žudyti nekaltus Betliejaus kūdikius?!

Šiandien prisiminę savo širdyje gyvenantį blogį, prašykime Viešpatį pagalbos išvalyti savo vidų – Šventosios Dvasios šventovę. Tebūna toli nuo manęs svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Maldaukime, kad prisikėlęs Viešpats įsikurtų kiekvieno mūsų širdyje. Te nelieka joje jokio blogo prisirišimo, kad su Šv. Pauliumi galėtume ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015