Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XVII eilinis sekmadienis, B (Jn 6, 1-15)(2018-07-29)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli tikintieji, šiandien išgirdome duonos padauginimo stebuklą, aprašytą evangelisto Jono. Šis stebuklas, kurio metu Jėzus pamaitino minią tik penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis, yra vienintelis Kristaus stebuklas, randamas visose keturiose Evangelijose.

Tai liudija šio stebuklo ypatingą reikšmę Evangelijos žiniai. Evangelijoje pastebima, kad artėjo žydų šventė Velykos. Po metų per šią šventę mūsų Viešpats paaukos save ant kryžiaus, o dieną prieš tai Jis įsteigs Eucharistijos sakramentą. Todėl šis stebuklingas pamaitinimas yra tik ženklas ir simbolis to, ką mūsų Viešpats daro kiekvieną dieną per Šventąsias Mišias. Jis duoda mums savo Kūną ir Kraują kaip dvasinį maistą. Sinoptinėse Evangelijose pagal Matą, pagal Morkų ir pagal Luką įvykis aprašomas galima sakyti identiškai. Ką tik girdėtoje Evangelijoje pagal Joną pasakojimas skiriasi.

Pirmiausia, pirmose Evangelijose Jėzus su mokiniais po sunkios darbo dienos pasitraukia į nuošalę, o Jono Evangelijoje Jėzų atlydėjo „didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams“(Jn6, 2). Toliau evangelistas pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną, ir pamato, kokia didelė minia Jį atsekė. Ten Jis atsisėdo kartu su mokiniais. Taigi, Jėzus kopia aukštyn. Jo tikslas yra pakelti žmonių širdis, nuvesti juos į dangų. Jis atsisėda. Vadinasi, Jis moko iš aukštybių. Kartu su Jėzumi atsisėda Jo mokiniai, tai reiškia, kad ir jie moko to, ką iš Jo girdėjo. Sinoptinėse Evangelijose minia atseka iš paskos, pastebėję, jog jie pasišalino. Kristus pamatęs minią, pagaili žmonių, jis juos gydo ir moko. Artėjant vakarui, mokiniai siūlo paleisti žmones, kad jie galėtų apsirūpinti maistu. Tačiau Jėzus jiems sako: „Tai jūs duokite jiems valgyti“(Mk6, 37). Išaiškėja, kad mokiniai turi tik penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Jono Evangelijoje ne mokiniai klausia Jėzų, kur gauti tiek daug maisto, bet Jėzus bando mokinius. Jis paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pamaitinti?“(Jn6, 5), nors „pats žinojo, ką darysiąs“(Jn6, 6). Simono Petro brolis Andriejus pasako: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis“(Jn6, 9). Taigi, ne mokiniai turi duonos, bet berniukas, ir kaip pastebėjote čia nurodomi mokinių vardai. Visose Evangelijose, Jėzus liepia susodinti žmones, paima tuos kepaliukus duonos ir žuvis, laimina, laužo duoną ir duoda mokiniams dalinti. Kai visi pasisotina, Jėzus liepia surinkti likučius. Iš viso surenka 12 pintinų.

Taigi, Jono Evangelijoje stebuklingai padauginta duona ir žuvis buvo pačių žmonių atsinešta. Jėzus nors ir žinojo, ką darys, kreipėsi į mokinius, kad jie parodytų iniciatyvą. Stebuklas prasideda tada, kai bendram tikslui atiduodamas berniuko sau atsineštas maistas. Žinoma, jo tebuvo simboliškai, kaip sakė apaštalas Andriejus – ką gi tai reiškia tos dvi žuvelės ir penki kepalėliai tokiai miniai? Tačiau Dievui pakanka to, ką mes turime. Jam pakanka, kad įneštume, kad ir menką savo dalį, Jam pakanka mūsų pastangų, noro keistis, kad Jis galėtų pradėti veikti, perkeisti ir padauginti mūsų pasiryžimus. Pirmose Evangelijose neminimas ir tas faktas, kad „Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį““(Jn 6, 15). Jonas mini ir tai, jog minia po stebuklo Jį norėjo pasigriebti ir paskelbti karaliumi. Minia įtikėjo, jog Jėzus - tai Dievo Pateptasis (Izraelio Karalius), nes šis stebuklas nurodo į Senojo Testamento pranašystes.

Šv. Atanazas Didysis savo Psalmių komentare teigia, jog 22-oji psalmė žmonijos vardu apdainuoja Mesiją-Kristų. Joje pranašaujama: „Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Jų širdys gyvuos amžinai. Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia“ (Ps 22, 27). Jono Evangelijoje žmonės atpažino Jėzuje Mesiją, tikėjosi, kad Jis būdamas Mesijas išgelbės Izraelį nuo romėnų jungo. Tačiau Jėzus atėjo į žemę skelbti Gerosios naujienos, bet ne kaip politinis veikėjas, todėl „supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“(Jn 6, 15). Iš tiesų, Jėzus savo stebuklų dėka galėjo lengvai tapti karaliumi. Tačiau, Jis atsitraukia. Tai viena pamokų, kurią gavome šiandien.

Kai už gerus darbus ieškome atlyginimo, garbės ir pripažinimo, niekada neužmirškime, kad tai yra viso labo tik karališkas įvertinimas. Bet kai darome gera paslapčia ir niekam nežinant, tai jau yra dieviškas pripažinimas. Antra, ką skatina Evangelija, tai apmąstyti Eucharistiją. Gyvybės duona, priimama tikėjimu. Evangelija taip veiksmingai sotina ir maitina tikėjimą, jog Eucharistijos dalyviai gali džiaugtis valgydami „kiek kas nori“. Trečia, tai, kad Jėzus parodo savo meilę tiems, kurie juo seka, pasotindamas ne tik jų kūnus, bet ir alkstančią dvasią. Taigi, mieli tikintieji, atminkime pamokas, kurias mums siūlo šiandienos Evangelija. Kad Kristus parodytų stebuklą, pirmiausia mes turim kažką Jam pasiūlyti. Mažų mažiausiai mes galime Jam pasiūlyti savo širdis, kad Jis savo malone galėtų jas perkeisti ir mes, įgiję pasitikėjimą, viską pavestume į Viešpaties rankas. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015