Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XV eilinis sekmadienis, B (Mk 6, 7-13) (2018-07-15)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, keletą dienų atgal apie apaštalų išsiuntimą Šv. Mišių skaitinių liturgijoje išgirdome iš Evangelijos pagal Matą. Tai ypač aktualu mums, kai gyvename atostogų dvasia, vykstame pas pažįstamus, gimines ar paprasčiausiai susitinkame su naujais žmonėmis. Galbūt ir mums teks apaštalauti, skelbti Evangeliją, liudyti Kristų. Evangelistas Matas plačiau aprašo Jėzaus nurodymus apaštalams jų misijoje. Trumpai priminsiu.

Pirmasis nurodymas: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis“(Mt 10, 5). Tai nereiškia, kad Jėzus yra prieš pagonis. Jis nori, kad pirmieji apaštalavimo žingsniai būtų apaštalams pažįstamoje aplinkoje. Svarbiausia užduotis: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“(Mt 10, 7). Antrasis nurodymas: „Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“(Mt 10, 8). Taigi, apaštalo misija – duoti ir dalintis. Trečiasis nurodymas: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“(Mt 10, 8-10).

Šiandien taip pat išgirdome, kad Jėzus liepė „be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže“(Mk 6, 8). Kodėl Jėzus siunčia savo mokinius, suteikdamas valdžią netyrosioms dvasioms ir taip smulkmeniškai instruktuoja ko nedera pasiimti su savimi, kaip apsirengti? Morkaus Evangelijoje mokiniai siunčiami į misiją tuoj po Jėzaus apsilankymo savo tėviškėje, kur buvo saviškių atstumtas ir ten Jėzus negalėjo parodyti jokio stebuklo. Atrodytų, kad Jis pasiunčia savo mokinius todėl, kad galbūt jiems labiau pasiseks gydyti ir išvarinėti demonus. Tikrai ne, Jis pasiuntė juos kaip pranašus. Todėl jų išvaizda turėjo atitikti pranašo išvaizdą. Be jokių kelionei reikalingų daiktų, jie turėjo skelbti, kad Dangaus Karalystė jau prisiartino. Pranašai – ypatingi žmonės, Dievo išsirinktieji, pasiųstieji skelbti ne savo, bet Dievo Žodį. Jų išrinkimas ir siuntimas priklauso tik Dievui. Pasiųsdamas savo mokinius, kaip pranašus, Jėzus kartoja tik Dievui būdingus veiksmus ir taip atskleidžia, kas Jis iš tiesų yra – Jis yra Viešpats, Jis yra Dievas. Tas, kurio žydų religiniai vadai nepriėmė kaip pranašo, prisistato Dievu.

Kaip matome, Jėzus nuo pat pradžių įtraukia Dvylika į savo veikimą: jiems tai lyg mokomoji praktika artėjant didžiajai atsakomybei, kuri jų laukia po Velykų. Tai, kad Jėzus kviečia kai kuriuos mokinius tiesiogiai bendradarbiauti jo misijoje, parodo Jo meilę ir pasitikėjimą: Jis mielai paveda darbą, kurį gali atlikti kiti žmonės, nors žino jų ribotumą, silpnumą. Jėzus nei vieno neatstumia, dar daugiau, net suteikia jiems garbę būti Jo pasiuntiniais.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad mokiniams Jėzus nurodo, kaip rengtis ir kaip atsiliepti į svetingumą, tačiau nepateikia jiems kokio nors sėkmingos veiklos recepto, garantuojančio, kad klausytojai priims skelbiamą žinią. Jėzus pats paskelbė: „Dievo karalystė čia pat” (Mk 1, 15) ir Jo nurodymai turi padėti apaštalams pirmiausia patiems suvokti Karalystės ženklus, dėmesingai juos stebėti ir liudyti. Todėl jie išlaisvinami nuo pragyvenimo ir buities saugumo rūpesčių.

Dvylika apaštalų – tai Jėzaus šeima. Jie yra paskirti, kad būtų su Juo, būtų siunčiami skelbti Evangeliją ir nugalėti blogį. Ir tai yra Bažnyčios esminiai bruožai. Mes taip pat, būdami Kristaus mokiniai, esame siunčiami eiti iki žemės pakraščių ir skelbti Evangeliją. Jėzus galvoja apie mus; - bet taip pat ir apie kitus žmones. Jis myli ne tik mus, bet ir kitus, o ta meilė yra lygiai tokia pat stipri ir beribė. Jis norėtų pasaulį laimėti per mus, išgelbėti daugelį sielų, siųsti pasauliui gailestingumą, suteikti jam žmogiškąjį arba dieviškąjį veidą.

Mielieji, šiandien Evangelija nurodo, jog išganymo darbe yra šaukiami dalyvauti ir žmonės. Tačiau būtų klaidinga tarnavimą Dievui sutapatinti vien su kunigyste. Kiekvienas pakrikštytasis dalyvauja Dievo plane dėl visos žmonijos išganymo. Svarbu atrasti savo galimybes, kurių dėka galima dirbti Viešpaties darbą, pasitarnauti Jo karalystės plitimui ir kuo intensyviau stengtis dėl Dievo garbės ir žmonių išganymo. Neturime pasiduoti iliuzijai, jog nieko negalime, jog ne mūsų jėgoms. Tai labai klaidinga pozicija. Tarnystė Dievo ir Bažnyčios reikalui turi lydėti mus kiekvieną dieną, nors kartais ji gali atrodyti labai menka ir sunkiai pastebima, bet visada bus be galo reikšminga kaip tikėjimo, vilties ir meilės išraiška. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015