Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XI eilinis sekmadienis, B (Mk 4, 26-34) (2018-06-17)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, šiandien Išgirdome du trumpus, tačiau įsidėmėtinus, reikšmingus palyginimus. Prieš pradėdamas juos aptarti, pamąstykime, kodėl Jėzus kalbėjo palyginimais. Evangelijoje girdėjome: „Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo“ (Mk 4, 26–34).

Jėzus Kristus — tikras palyginimų meistras. Joks kitas mokytojas šiuo atžvilgiu jam nė iš tolo negali prilygti. Jo palyginimai dar ir šiandieną yra aktualūs, padeda labiau įsiminti Dievo Žodžių prasmę. Prisiminkime, jog Jėzaus mokiniai buvo paprasti žmones, o ir sekėjų tarpe dauguma buvo Raštų nepažinę, mažai mokslų ragavę, paprasti darbininkai, žemdirbiai, žvejai. Palyginimas leidžia pažvelgti į mokymą gyvais vaizdais, paimtais iš supančio pasaulio, artimiausios aplinkos. Tada dar nebuvo galimybės Jėzaus mokymus užrašyti, todėl viską reikėjo atsiminti. Palyginimas padeda sugrįžti prieš išgirstos minties, labiau į ją įsigilinti, vėliau pritaikyti įvairiose gyvenimo situacijose. Biblija nurodo dvi svarbias priežastis, kodėl Jėzus mokė palyginimais. Pirma, šitaip jis išpildė pranašystę.

Mato Evangelijoje rašoma: „Be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: ‘Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus’“(Mt13, 34-35). Evangelistas Matas čia pacitavo pranašystę iš 78 Psalmės, antrąją eilutę. Antra, palyginimais Jėzus mokė, kad atsiskleistų žmonių motyvai ir kad visi, kurių „širdis surambėjusi“(Mt13, 10-15), atsisijotų.

Palyginimais Jėzus apreikšdavo tiesą jos trokštantiems ir kartu paslėpdavo ją nuo išdidžiųjų. Be abejo, yra ir daugiau priežasčių, dėl ko Jėzus mokė palyginimais. Palyginimai priversdavo žmones suklusti, prikaustydavo dėmesį, jų mintyse kildavo ryškūs vaizdiniai. Kaip jau minėjau, klausytojai Jėzaus žodžius lengvai įsimindavo. Apskritai, mokymas palyginimais, sugretinimais yra labiau paveikus. Prisiminkime mokyklinius metus. Talentingi mokytojai visada atrasdavo pavyzdžių iš gyvenimo, iš artimos aplinkos. Tuomet ir pati sudėtingiausia disciplina tapdavo suprantama, mėgstama.

Šio sekmadienio Evangelijos tekste išgirdome du trumpus, bet tarpusavyje susijusius, Jėzaus palyginimus iš kasdieninio Palestinos žmonių gyvenimo, apie pjūtį ir garstyčios grūdelį. Šiais palyginimais Jėzus pirmiausia nori parodyti, kad Dievo karalystė yra čia ir dabar, mumyse ir tarp mūsų. Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį.

Evangelijoje pagal Matą dar pasakyta, kad dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų palyginimų pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebus. Pasėta dirvon sėkla – tai Dievo Žodis, kuris krenta į mūsų širdį ir protą.

Mes, kaip ūkininkas galime per atgailą, įvairias pamaldumo praktikas tinkamai paruošti dirvą, tačiau tikėjimo augimas mažai priklauso nuo mūsų pastangų. Tai Dievo malonė. Žmoguje pasėta Dievo karalystė turi didžiulę jėgą, Dievo malonės galia ji gali perkeisti žmogaus mąstymą, laikinumą paversti amžinybe. Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išauginantį medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Ji ta pati pačiam Jėzui, „grūdui, kritusiam į žemę ir apmirusiam“. Tačiau iš šio kritusio grūdo gimė visas kūnas, t.y. Bažnyčia. Ji tapo dideliu medžiu, savo šakomis apimančiu visą pasaulį. Taigi, matome, kad dideli dalykai dažniausiai prasideda iš mažų. Jėzaus mokinių būrelis buvo mažas, bet jų skelbiama Geroji Naujiena pasklido po visą pasaulį.

Šiandien Jėzus kalba ir mums, kad nepritrūktume drąsos, bijodami, jog esame „maži“, nereikšmingi ir nieko negalime padaryti. Jis mums primena, kad, liudydami savo tikėjimą, galime keisti savo aplinką, galime keisti pasaulį. Sėkla pati iš savęs negali keistis, kol ji nėra pasodinta žemėje, taip pat ir mes negalime pasikeisti, pakeisti savo gyvenimo, bet turime laukti, kol Dievas mums suteiks Šventosios Dvasios galią. Tik kai visiškai atsiduodame Jėzui Kristui, tada veikiant Šventajai Dvasiai, mūsų gyvenimas keičiasi ir padeda keistis pasauliui. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015