Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Paskutinis skambutis (2018-05-24)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija



Gerbiamieji gimnazijos vadovai, mokytojai, svečiai, mieli abiturientai, tėveliai, man nepaprastai malonu vėl jus matyti čia, šioje šventovėje, kur jūs ateinate kiekvieną kartą, pradedami švęsti gimnazijai reikšmingą datą. Neabejoju, šiandien jūsų širdys kupinos nerimo ir nežinios, kaip tai buvo prieš dvylika metų, kai pirmą kartą tėvelių vedini peržengėt kažkurios mokyklos slenkstį. Tuomet jus pasitiko motiniškai besišypsanti jūsų pirmoji mokytoja. Vėliau sekė nauji išbandymai. Svarbiausias jų - prieš ketvertą metų apsisprendimas praverti gimnazijos duris, kad susikrauti žinių bagažą, kuris leistų suplanuoti ateitį.

Ir štai šiandien jus išgyvenate dvejopą jausmą. Viena vertus, kad tik keletas žingsnių lieka iki gimnazijos baigimo ir daugiau jus nebekvies skambučiai į klases, į susitikimus su draugais, rūpestingais mokytojais. Antra, jus laukia patys rimčiausi jaunystės išbandymai, tai sėkmingas abitūros egzaminų išlaikymas, nuo kurio priklauso tolimesnis gyvenimo kelias. Šiandien eilinį kartą galiu patvirtinti, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai, be Dievo valios, be Jo žinios. Ką tik girdėta trumputė Evangelijos ištrauka iš Morkaus Evangelijos ypač pamokanti ir tinkanti šiai progai.

Evangelija gražina mus į Paskutiniąją Vakarienę, kai Kristus atsisveikina su savo mokiniais. Ką Kristus padaro atsisveikindamas su jais? Pirmiausia Jis nuplauna mokiniams kojas. Ar įsivaizduojate, pats Dievas nusižemina iki tarno padėties ir plauna savo mokiniams kojas!?

Šį veiksmą aprašo tik mylimasis Jėzaus mokinys Jonas, kuris lydėjo Mokytoją iki pat Golgotos kalno, išstovėjo po Kryžiumi, jo asmenyje mes tapome dangiškosios Motinos Marijos vaikais. Nuplovęs kojas Jėzus pakyla ir sako mokiniams: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“(Jn13, 14-15).

Ką tai reiškia mums, šiandieniniams vartotojiškos epochos žmonėms, pripratusiems tik imti, tik gauti, žinantiems tik savo teises, bet ne pareigas? Mazgoti kojas,- tai vienas kitam tarnauti, tai būti dėmesingu šalia esančiam, tai sugebėjimas nugalėti savo egoistinius norus ir gyventi vardan kitų, vardan visuotinio gėrio. Tik taip žmogus gali jausti pilnavertį gyvenimą, tik taip gali jaustis visiškai laimingu. Tarnystė kitam pasireiškia per nuolankumą, per savęs išsižadėjimą. Vienoje homilijoje pop. Pranciškus kalbėjo: „Kartais mes manome, kad nuolankumas tai paprasta ramybė, ėjimas nuleidus galvą, žiūrint į grindis... Bet ir kiaulės vaikšto nuleidusios galvas. Tai nėra nuolankumas. Tai netikras, apsimestinis nuolankumas, jis negelbsti ir nesaugoja širdies. Įsidėmėkime, kad nėra nuolankumo be nusižeminimo. Jei tu nesugebi pakelti pažeminimo, tu nesi nuolankus. Tu apsimeti nuolankiu, bet toks nesi“ (Šv. Mortos koplyčioje, 2018/01/29)

Taigi, mieli abiturientai, kurdami ateities planus turite mąstyti ne vien apie save, apie tai, ar mano pasirinkimas bus pelningas, leis man greit praturtėt, bet pirmiausia turėtumėte pamąstyti, kiek naudingas bus mano tautai, mano tėvynei. Antrąjį gestą, kurį Jėzus atliko per Paskutiniąją Vakarienę, ką tik išgirdote. Jėzus „davė valgyti savo kūną ir gerti savo kraują“. Tai beribės meilės gestas. Vėlgi Jono Evangelijoje Atsisveikinimo kalboje Jėzus ne tik kviečia, bet tiesiog įsako: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“(Jn15, 12).

Kaip suprasti „mylėti, kaip Kristus mylėjo“? Vadinasi, turėtume būti – atleidžiančiais, dovanojančiais, mylinčiais net tuos, kurie įžeidė, užgavo. Šiandien žmonių tarpe ypač gajus abejingumas. Tiesa, abejingumas nėra kažkas nauja. Ši nuostata, užsklendžianti širdį nuo kitų, užmerkianti akis, kad jos neregėtų, kas dedasi aplinkui, ar nugręžianti nuo kitų žmonių problemų, yra gana paplitusi ir aptinkama kiekvienoje istorijos epochoje. Tačiau mūsų dienomis ji ryškiai pastebima. Kone nepastebimai praradome gebėjimą atjausti kitus dėl jų išgyvenamų dramų, nesistengiame rūpintis kitais, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų atsakomybė. Todėl ir nutinka, kad „mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis…

Mielieji, šiandien Jėzus kviečia meilei. Vadinasi gyventi taip, kad atsigręžus netektų gailėtis dėl veltui praleistų dienų be meilės, be užuojautos, be dėmesio kitam. Įspėjamai apaštalas Petras rašo: „Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs (...). Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems“(1Pt 4,7-9).

Greitai išsiskirstysite kas sau, todėl atkreipdami į šiuos apaštalo Petro žodžius, į Jėzaus kvietimą mylėti vieni kitus, pamąstykite, ar su visais buvote draugiški, dėmesingi, ar neįžeidėte, neužgavote žodžiu ar veiksmu. Dar turite laiko parodyti jiems dėmesį, atsiprašyti, tuo pačiu atleisti tam, kuris jus užgavo, įžeidė ir draugiškai paspausti vienas kitam ranką. Galbūt tai bus paskutinis kartas...

Baigdamas, visų pirma linkiu sėkmingai išlaikyti pirmuosius brandos egzaminus, o po to gerai įsiklausyti į savo vidinį širdies balsą, būtent per jį kalba Dievas, ir rinktis tokią gyvenimo kryptį, kokią Jis padiktuoja. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015