Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės) B (Jn 230, 19-23)(2018-05-20)

 Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mielieji, pereitą sekmadienį minėjome mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dangun Žengimo iškilmę. Prieš žengdamas į Dangų Jėzus pažadėjo mokiniams atsiųsti naują Globėją, kuris „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“(Jn 16, 8).

Šiandien minim Jėzaus pažado - Šventosios Dvasios atsiuntimo - išsipildymą. Ši šventė vadinama Sekminėmis, kas graikų kalboje reiškia penkiasdešimtoji diena. Ji glaudžiai susijusi su žydų tradicija: praėjus penkiasdešimčiai dienų po Paschos (Velykų), judėjai švęsdavo Pirmųjų vaisių šventę, kuri buvo vadinama „Savaičių švente“ arba Sekminėmis.

Kunigų knygoje skaitome: „Atskaitykite septynias savaites po to sabato, pradėdami pirmąja diena, kai atnešėte aukoti pirmąją derliaus pėdą. Penkiasdešimtąją dieną - pirmąją dieną po septinto sabato - vėl aukokite Viešpačiui duonos auką“ (Kun 23, 15 -16). Šią dieną žydai taip pat mini Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno. Taigi, judėjams Sekminės dar turi „Sandoros šventės“ reikšmę. Izraelitai įsipareigojo gyventi pagal Dievo įsakymus, o Dievas pažadėjo visada likti su jais.

Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje, aprašomos Sekminės primena Senojo Testamento įvykius. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip buvo pažadėjęs Jėzus, apaštalams atsiunčiamas Globėjas – Šventoji Dvasia. Ji įveda juos į tiesos pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą.

Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų skaitėme: „Atėjus Sėkminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga pasigirdo ūžesys (...). Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“(Apd 2, 1-3). „Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų“(Apd 2, 5). Be to švęsti Sekminių į Jeruzalės šventyklą atvykdavo daugybė žydų iš įvairių net iš tolimiausių kraštų, nes šventės metas buvo patogus plaukti jūra ir leistis tolimai kelionei. „Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių“(Apd 2, 6). Jie visi stebėjosi, girdėdami apaštalus kalbant jų kalbomis ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrė jauno vyno“ (Apd 2, 12-13).

Sekminės yra laikomos Bažnyčios gimtadieniu. Iki Šventosios Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo ir slapstėsi. Tačiau po Sekminių viskas pasikeitė. Jiems atsirado drąsa, nebijojo jokių persekiojimų ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo žodį - Gerąją Naujieną. Jau tą pačią dieną apaštalas Petras miesto aikštėje kalbėjo minioms apie prisikėlusį Jėzų. Jis kvietė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną” (Apd 2, 37-38).

Mielieji, daug žmonių šiandien laiko save krikščionimis, tačiau iš tikrųjų tokie jie nėra. Galbūt jie yra užaugę katalikiškoje šeimoje, yra pakrikštyti, netgi priėmę Sutvirtinimo sakramentą ir retkarčiais bent per Didžiąsias šventes ateina į bažnyčią, tačiau jų širdys niekuo nesiskiria nuo netikinčiųjų. Jie nepripažįsta tai, jog yra nusidėjėliai, neina Atgailos ir Susitaikinimo sakramentų, nenori pilnai atsiduoti Jėzui ir pasitikėti Juo.

Popiežius Paulius VI enciklikoje apie evangelizaciją rašo: “Šiandien yra labai didelis skaičius katalikų, kurie yra pakrikštyti, jie formaliai nėra atsisakę krikšto, bet jam yra visiškai abejingi ir gyvena, lyg nebūtų pakrikštyti” (“Evangelii Nuntiandi”, 56). Tas pats popiežius kartą uždavė klausimą: „Koks yra didžiausias Bažnyčios poreikis?“ Ir atsakė: „Bažnyčios pirmasis ir didžiausias poreikis yra gyventi Sekminėmis.

Šventoji Dvasia yra Bažnyčios sakramentas ir gyvybė. Tai ji vadovauja ir pašventina Bažnyčią. Dvasia yra jos dieviškasis kvėpavimas, vėjas jos burėse, vidinė šviesos ir jėgų versmė. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios charizmų ir giesmių šaltinis, jos ramybė ir džiaugsmas. Bažnyčiai reikia nuolatinių Sekminių. Jai reikia ugnies širdyje, žodžių lūpose ir pranašiško žvilgsnio. Jei mes iš tiesų mylime Bažnyčią, pagrindinis dalykas, kurį turime daryti, yra skatinti atverti širdis Dieviškajai Dvasiai. Mūsų, kaip krikščionių, didžiausias poreikis, ypač šiuo apsivalymo laiku, yra nuolatinės, kasdienės Sekminės.

Mes turime gyventi Sekminėmis. Jėzus atėjo ne tam, kad paprasčiausiai pamokytų mus naujo gyvenimo būdo. Jis atėjo duoti mums naują gyvenimą per mūsų viduje gyvenančios Šventosios Dvasios dovaną. Per Šventosios Dvasios dovaną gydantis Dievo gailestingumas ir išlaisvinanti nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus jėga sudabartinama, tampa realia ir pasiekiama mums. Šventoji Dvasia atveda mus iki pačios Dievo širdies. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015