Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Dievo gailestingumo sekmadienis, B (Jn 20, 19-31)(2018-04-08)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija



Mieli tikintieji, pereitą sekmadienį kartu su Marija Magdaliete atėję prie Kristaus kapo, radome nuristą akmenį ir su atskubėjusiais mokiniais Jonu ir Petru įsitikinome, jog kapas tuščias. Evangelistas Jonas rašo, jog apaštalas Jonas pamatęs „paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos“(Jn 20, 7), įtikėjo. Jonas ir Petras sugrįžo namo pas kitus mokinius, o Marija liko stovėti „lauke palei kapą ir verkė“ (Jn 20, 11). Jai buvo lemta pirmai sutikti Prisikėlusįjį Jėzų. Ji pirmoji tapo džiugios naujienos pranaše, nes Jėzus ją įpareigojo eiti pas brolius ir perduoti Jo žinią: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“(Jn 20, 17). Kitais Velykų sekmadieniais Evangelijų skaitiniai leis mums vis naujai išgyventi Jėzaus prisikėlimo įvykį.

Antrojo Velykų sekmadienio, kurį Šv. Jonas Paulius II 2000-aisiais metais titulavo Gailestingumo sekmadieniu svarbiausioji žinia - atleidimas ir susitaikymas. Šios dienos skaitinyje išgirdome pasakojimą apie du Prisikėlusiojo Jėzaus pasirodymus mokiniams.

Pirmosios savaitės vakare Jėzus pasirodė dešimčiai mokinių, jų tarpe nebuvo Tomo, kuris į mokinių džiaugsmą „Mes matėme Viešpatį!“(Jn 20, 25), atšovė: „Jei aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“(Jn 20, 25). Po aštuonių dienų Tomas buvo drauge su kitais. Jėzus vėl atėjo durims esant užrakintoms ir, palinkėjęs ramybės, kreipėsi tiesiog į Tomą. Galima sakyti, kad Jėzus atėjo specialiai įtikinti Tomo ir netgi mūsų. Jis primena Tomo reikalavimą pamatyti vinių dūrius ir paliesti žaizdų vietas. Tomui šito daryti nereikia, jis atpažįsta Jėzų ir sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28).

Šiandien iš tiesų Gailestingumo sekmadienis, nes Jėzus parodė tikrą gailestingumą savo mokiniams. Atėjęs Jėzus, pirmiausia taria: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 20). Nors ramybės palinkėjimas yra tradicinis izraelitų pasisveikinimas, tačiau šį kartą Jėzus atneša savo ramybę baimingai užsidariusiems ir neatsitiesusiems po išbandymų mokiniams. Jis atneša savo atleidimą ir ramybę pačiu savo buvimu. Jis nepriekaištauja, kad jie, nors kai kurie jau buvo matę prisikėlusįjį Jėzų, vis dar iš baimės sėdi užsirakinę, vadinasi dar abejoja, netiki. Jis nepriekaištauja mokiniams, kad sunkią valandą paliko Jį vieną, išsilakstė, išsislapstė. Jis nepriekaištauja Petrui, kad šis trys kartus Jo išsigynė. Jis nepriekaištauja Tomui už jo įžūlų norą paliesti žaizdas, tik švelniai prašo apžiūrėti, paliesti ir taria: „Jau nebebūk Dievas trokšta, kad Ramybė, kurią Jis mums dovanoja, nebūtų prarasta, bet nuolat atnaujinama, kad žmogaus ir Dievo ryšys niekada nenutrūktų ir nebūtų sutraukytas. Net nusigręžusiems nuo Dievo, Jis dovanoja atleidimą.

Šiandien mes išgirdome Kristaus žodžius, teikiančius apaštalams įgaliojimus atleisti nuodėmes. Jėzus jiems duoda įsakymą eiti pas visus žmones: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”. Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos“(Jn 20, 21 - 23).

Taip Jėzus įsteigia Susitaikinimo sakramentą. Jo žaizdomis, Jo vinių skylėmis gydomi ir mes patys. Iš perdurto šono trykšta gyvenimas, iš žaizdų - susitaikymas su Dievu. Taigi per Jėzų ir Bažnyčią, per Atgailos sakramentą mums dovanojamas susitaikymas su Dievu. Bažnyčia džiaugiasi tais savo vaikais, kurie Sutaikinimo sakramentu jau pasinaudojo. Tai ir netiesioginis priekaištas tiems, kurie deramai neišnaudojo gavėnios meto ir švenčia Velykas vien atiduodami duoklę tradicijai.

Mieli tikintieji, Dievo gailestingumas yra beribis, bet žinokime ir tai, kad Dievas, davęs žmogui laisvą valią, ją gerbia ir nei vienam savo valios neprimeta. Jis nori laisvų vaikų. Dievas visada žmogui tiesia mylinčią ranką, bet, deja, dažnai žmogus ją atstumia. Savo galią atleisti nuodėmes Kristus suteikė ne angelams, o žmonėms – silpniems ir nuodėmingiems. Kunigai Jėzaus vardu su didžiu noru taria išrišimo žodžius, nes žino, kad suteiks nusidėjėliui ramybę. Juk jie ir patys yra patyrę susitaikymo džiaugsmą. Viešpatie Jėzau, neleisk mums pamiršti, kad turim nuolatos Tau dėkoti už Tavo meilę, Tavo auką vardan mūsų išganymo. Padėk mums pakilti virš susiklosčiusių aplinkybių, kad ir kokios jos mums atrodytų beviltiškos. Leisk visada regėti Tave kaip mūsų džiaugsmą ir viltį. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015