Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis, B (Mk 14, 1-15.47) (2018-04-25)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, Verbų, arba Kristaus Kančios sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kurios paskutinėmis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. O šiandien, Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia, Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos – vakarienę.

Šią dieną Bažnyčios liturgija kupina simbolių: tikinčiųjų ir kunigų rankose žaliuoja verbos, vyksta iškilminga procesija, mininti Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, skaitomas Kristaus kančios aprašymas. Taigi Verbų sekmadieniu pradedame Didžiąją savaitę.

Pirmos trys dienos nėra labai ypatingos, jos neturi ypatingų išskirtinių liturginių elementų. Šios dienos mus tartum ruošia Didžiajam Tridieniui, kuris yra visų liturginių metų centras bei vainikas. Priminsiu, kuo mums svarbus Velykų Tridienis.

Didįjį ketvirtadienį vyksta krikščionių paruošimas ateities gyvenimui po Kristaus Prisikėlimo. Tą dieną Kristus padeda pamatą, ant kurio vėliau statysis Jo Bažnyčia, nes įsteigia Kunigystės sakramentą, Švenčiausiąjį Sakramentą, aukoja pirmąsias Šv. Mišias, numazgoja mokiniams kojas, taip parodo Bažnyčios misiją – tarnauti. Po Garbės himno nutyla visų bažnyčių varpai. Tylos laikas tęsis iki pat Prisikėlimo momento.

Didysis penktadienis – Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties diena. Tai vienintelė diena metuose, kai visame pasaulyje neaukojamos jokios Šv. Mišios. Ši diena, tai Kryžiaus garbinimo diena, tai vieno iš trijų didžiųjų pasninkų metuose diena.

Šeštadienis – visiškos tylos diena. Visa Bažnyčia budi prie Kristaus kapo, tai ypatingai svarbi diena maldoms. Šią dieną paniekintas, nukankintas, visų užmirštas Viešpats labiausiai laukia mūsų. Ateikime, adoruokime, dėkokime už neįkainojamą Jo auką vardan mūsų išganymo.

Nusileidus saulei, pradedama švęsti Velykų vigilija – atnaujinami Krikšto pažadai, šventinama ugnis (šviesos ir šilumos šaltinis). Tai pati svarbiausia metų diena katalikui, nes tą naktį Jėzus prisikelia. Naujai suskamba varpai ir džiaugsmingas „Aleliuja!“ Iškilminga procesija paminėjome Kristaus mesijinį žengimą į Jeruzalę. Tai buvo įspūdingas žengimas. Evangelijoje girdėjome: „Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Mk 11,8-9). Minia buvo tokia didelė, kad net fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ (Jn 12,19), - skaitome Jono Evangelijoje.

Tačiau šį džiaugsmą nustelbia girdėta Kristaus kančia pagal Morkų. Kristaus kančios skaitymas mums primena, kad, Jėzui iškilmingai įžengiant į Jeruzalę, mokiniams ir minioms džiūgaujant, Jo širdį kaip kalavijas jau vėrė artėjanti kančia. Jis žinojo, kad tie patys žmonės, kuriuos atėjo išganyti, kuriems Jis tiek daug gera yra padaręs, už meilę jiems, atsilygins panieka ir atmetimu. Net patys artimiausieji, kuriuos Jis vadino draugais ir tie išsilakstys, išsislapstys, paliks Jį vieną su savo kančia. Jis matė Judo sielos dvilypumą: Judas ne tik paniekino meilės ženklą, pabučiavimu išduodamas Jėzų, bet dar priedo ištarė draugiškus žodžius: „Sveikas, Rabi!“ (Mt 26, 49). Net Petras, pirmasis išpažinęs Jėzų Dievo Sūnumi, Mesiju, tris kartus Jo išsižadės.

Galbūt šiandien jus piktina patyčios, spjūviai į veidą, ant galvos uždėtas erškėčių vainikas, pagaliau Petro išsigynimas, minios riksmas: „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15,13). Jūs piktinatės ir smerkiate?! Bet ar susimąstote, kad daug kartų kažką išduodate, iš kažko pasityčiojate, kažką neteisingai apšmeižiate, kažkam tarsi spjūvį sviedžiate piktą žodį. O Jėzus juk yra pasakęs: „(...) kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25,40).

Ir vis dėlto, kad ir kokie neištikimi, silpni ir netikę esame Jėzaus mokiniai, Jis lieka ištikimas. Jis visa pakelia ir ištveria, nes myli mus ir ištikimai vykdo savo Tėvo valią. Mieli tikintieji, šiandien mes kviečiami, žvelgiant į Jėzaus sielos kančias, kurios nepalyginamai skaudesnės už kiekvieno mūsų kančią, negalvoti apie savo žaizdas, apie savo sielos kančias, ypač tas, kurias sukėlė kiti žmonės, kad nekiltų pagunda kerštui. Jėzus kviečia mus: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą“ (Mk 14,38).

Todėl kiekvieną dieną dėkodami Jėzui už Jo kančią ir mirtį už mus ant kryžiaus, stiprinkime savo tikėjimą Jo kryžiaus galia. Visą savaitę žvelkime į Nukryžiuotąjį ir prašykime, kad jis perkeistų visus mūsų skausmus ir išmokytų mus savo meilės, nuolankumo bei paklusnumo dangiškajam Tėvui. Amen

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015