Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius (2018-03-22)

Mons. V. Grigaravičiaus homilija Gerojo Ganytojo parapijoje


Mieli tikintieji, sparčiai artėjame prie svarbiausios dienos istorijoje – Jėzaus prisikėlimo. Tai Dievo pažado ir Jo plano - išganyti žmogų įvykdymo viršūnė bei mūsų tikėjimo pamatas. Visą Gavėnios laiką esame kviečiami mąstyti apie prisikėlimą, apie patį svarbiausiąjį Jėzaus duotąjį ženklą. Tam padėjo Evangelija pagal Joną, kuri beveik visą laiką lydėjo mus Gavėnios kelyje. Jei bent sekmadieniais lankotės bažnyčioje, jei kasdien paskaitote Šv. Rašto dienos skaitinius, tai pastebėjote, kad artėjant lemiamai dienai darosi vis aštresni ginčiai tarp Jėzaus ir fariziejų, Rašto aiškintojų bei Aukštųjų kunigų.

Šiandien kalbėdamas Jeruzalės šventykloje, Jėzus pasakė keletą labai svarbių dalykų. Evangelija prasidėjo Jo žodžiais: „Iš tiesų, iš tiesų, sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“ (Jn 8, 51). Atrodytu, koks brangus, žmogaus protu tiesiog sunkiai suvokiamas pažadas: Jėzus savo mokiniams žada laimingą amžinąjį gyvenimą. Tačiau, kokį pasipiktinimą sukėlė šis pažadas fariziejų tarpe: „Kas tu toks? Kuo tu dediesi?“– atkirto Jam žydai,- „(...) tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai.(...) Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė?“(Jn 8, 52-53).

Kuo galima būtų paaiškinti tokį fanatišką žydų užsispyrimą atmesti Jėzų? Juk jie buvo tikintys žmonės, skaitė Pranašų Raštus, save laikė Abraomo palikuoniais ir laukė Mesijo atėjimo. Tikriausiai jie įsivaizdavo Mesiją kaip vadą, kuris išvaduos Izraelį iš romėnų jungo, bet jų sąmonėje netilpo toks Mesijas, kuris prikišdavo jų ydas ir ragino mylėti net priešus. Tai jų puikybė neleido priimti, jų manymu, žemesnio lygio asmenį nei jie. Jie laikė save teisiais, turinčiais galią valdyti, tvarkyti žmonių gyvenimus. Jėzaus ir fariziejų konfliktas akivaizdžiai rodo, kokia nelaimė, kai žmones užvaldo puikybė. Ji neleido žydų religiniams vadams priimti net gera linkintį Jėzų Kristų. Žmogaus puikybė yra labai sunkiai pagydoma dvasinė liga. Kartais mus mylintis Dievas leidžia suklupti, padaryti klaidų, netgi nusiristi į bedugnę, ir dažnai tik po to žmogus praregi, supranta, kad yra ne visa žinantis dievas, bet tik silpnas, trapus ir klystantis žmogus.

Šiandien išgirdome ir kitą Jėzaus ištarmę apie tai, kad Jis yra Dievo siųstasis Mesijas: „Aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58). Tačiau žydai dar labiau pasipiktino, jie šiuos žodžius laikė piktžodžiavimu ir kėsinosi jį užmušti akmenimis. Mus šiandien toks aklas užsispyrimas stebina ir gal net piktina, tačiau nesusimąstome, kad ir mes taip pat galime aklai ginti savaip suprastą savo tikėjimą. Argi neatsitinka panašiai ir mums? Kalbame ir nesusikalbame vieni su kitais. Klausomės, bet negirdime vieni kitų. Laikomės įsikibę savo nuomonės, manome, jog esame didesni reikalų žinovai, esame pranašesni, išmintingesni. Kunigai dažnai susiduria su tuo, kai atėjęs žmogus prašo pakrikštyti kūdikį, sutuokti ar kokio kito patarnavimo. Tačiau, jei kunigas pasiūlo pasiruošti, kad sakramentas būtų sąmoningai priimtas, neretai toks pasiūlymas sutinkamas su nepasitenkinimu ar net pykčiu. Dievo žodis ragina, kad tikėjimo dalykuose pasikliautumėte ne savo supratimu, bet kompetentingu Dievo žodžiu, Bažnyčios Katekizmu ar kunigų patarimais. Antraip rizikuojate būti panašūs į Jėzaus laikų žydus, kurie save laikė išmintingesniais už patį Kristų.

Apaštalas Paulius laiške romiečiams ragina: „Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal duotąjį tikėjimo laipsnį“ (Rom 12, 3-8). Mielieji, jūsų parapija turi galingą užtarėją danguje, šventąjį popiežių Joną Paulių II. Prašydami jo užtarimo, studijuokite jo raštus, mokykitės iš jo mylėti Dievą, Motiną Mariją ir žmones.

Šventasis popiežius Jonas Paulius II vienoje enciklikoje rašė: „Mūsų išgelbėjimas nėra formulėje, tačiau asmenyje. Tai mūsų santykis su Kristumi, tai gyvenimas Jo gyvenimu, kuris yra mums duotas per Dievo Žodį ir sakramentus. Jei Jis yra Dievo Sūnus tapęs žmogumi, tai mūsų siekis gali būti tik vienybė, supanašėjimas su Kristumi“.(2001 metų dokumente Novo Milennio Ineunte). Jis kvietė šventumui, sakydamas: „Šventieji mokėjo įžvelgti specialų Kristaus buvimą skurde ir kančioje, romume ir gailestingume, kraštutiniame teisingumo poreikyje ir širdies tyrume. Šiose situacijose, kurios atitinka įvairius Jėzaus gyvenimo epizodus, šventieji priėmė Jo mokymą, įsitikinę, kad Palaiminimai liečia visus, kurie nori tapti Viešpaties mokiniais“( 1990 metų lapkričio 1d.). Gavėnia, - tai ir gerųjų gailestingumo darbų darymas, tai yra gebėjimas skurde ir kančioje atpažinti Kristų ir išgirsti Jo žodžius: „ Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“(Mt 25, 40).

Šventasis popiežius kiekvieną kartą kvietė: „Broliai, seserys! Nebijokite sutikti Kristų ir priimti jo galią! Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite Kristui duris. Jo išganomajai galybei atverkite valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas, plačias kultūros, civilizacijos, pažangos sritis. Nebijokite! Kristus žino „kas žmogaus viduje“. Jis vienas tai žino“( 1978 spalio 22 d.).

Gavėnia - pats laikas patyrinėti, koks mano santykis su Jėzumi. Ar jaučiuosi vienybėje su Juo, ar tikiu, kad tik Jis vienas teikia ramybę, tik Jame galiu patirti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą. Taigi, paruoškime savo širdis, išpuoškime jas meilės žiedais ir džiaugsmingai sutikime Šv. Velykas, mūsų Viešpatie Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventę. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015