Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

IV gavėnios sekmadienis, B (Jn 3, 14-21) (2018-03-11)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, įpusėjus gavėnios kelionei, Bažnyčia kviečia džiaugsmui. Šis ketvirtasis gavėnios sekmadienis vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu, nes tai Jėzaus pasiuntinybės žemėje prasmės atskleidimas ir suvokimas.

Evangelijoje girdėjome ištrauką iš Jėzaus pokalbio su Nikodemu, Jeruzalės žydų didžiūnu, kuris, atėjęs pas Jėzų nakčia, norėjo su juo pasikalbėti. Jėzus tą pasikalbėjimą nukreipė į labai aiškų tikslą, parodydamas Nikodemui nepaprastą Dievo meilę pasauliui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4–9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius”. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į iškeltą ant stulpo varinį žaltį, kurį Viešpaties pamokytas padirbdino Mozė.

Panašiai įvyks su Jėzumi. Nuo tada, kai Jėzus bus iškeltas ant Kryžiaus, kiekvienas, kuris su tikėjimu žvelgs į Jį, turės amžinąjį gyvenimą. Ką reiškia su tikėjimu žvelgti į Kryžių ir būti išgelbėtam? Visų pirma, pripažinti savo klaidas ir tai, kas atitolina mane nuo Dievo. Tuomet su pasitikėjimu jas išpažinti ir būti tikram, kad Dievas įžengs į tavo širdį ir apreikš savo meilę. Juk Dievo žodis, tapęs Kūnu, neapsiriboja vien tik žmogaus nuodėmės atskleidimu, kad tą žmogų nuteistų ir pasmerktų, bet, priešingai, kad jį išlaisvintų ir sutaikintų su savimi. Jėzus Nikodemui kalbėjo: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.”(Jn 3, 17).

Mielieji, pripažinkime, kad mes nieko nepadarėme ir nepajėgūs kažką padaryti, kad būtume verti tokios besąlygiškos Dievo meilės. Kadangi esame labai silpni, galintys padaryti daug klaidų, pasiryžkime visada pradėti iš naujo, nuolat atnaujindami savo gerus apsisprendimus, nusižemindami, pasitikėdami Dievo malone. Didžiausia tragedija pasaulyje yra tai, kad žmonės nepasitiki tuo, jog Dievas juos myli. Kai kurie tuo tiki miglotai, abstrakčiai. Nesuvokdami Dievo meilės, žmonės nežino, kaip patiems mylėti Dievą. Dažnai jie net nebando jo mylėti, nes tai jiems atrodo per sunku ir labai tolima. Daugeliui žmonių, netgi krikščionims tikėjimas tėra lūpomis išpažįstamų dogmų ir doktrinų rinkinys, įsakymai ir priesakai, kurių privalu laikytis ir jiems priverstinai paklusti.

Žinoma, krikščionys turi išpažinti tikėjimo dogmas; jiems privalu laikytis įsakymų. Tačiau jie taip pat su didžiu džiaugsmu turi suvokti, kad iš esmės krikščionių tikėjimas yra Dievo ir žmogaus meilės ryšys. Per visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzus kvietė mus mylėti ne tik mokydamas, bet ir veikdamas. Jis parodė mums nuostabų meilės pavyzdį: bendravo su žmonių atstumtaisiais, gynė vargšus, gydė ir guodė ligonius, išvarinėjo demonus. Pagaliau prisiėmė kančią ir žeminančią mirtį ant Kryžiaus kaip išpirką už pasaulio nuodėmes. Naktinis pokalbis baigiasi apie šviesą ir tamsą. Jėzus Nikodemui sako: „Kiekvienas nedorelis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų“(Jn 3, 20).

Daugelis jūsų greičiausiai pasakytų, kad šie žodžiai šiandien neatitinka tikrovės. Juk nemaža visuomenės dalis atlieka niekšiškus darbelius, meluoja į akis, skelbia ir praktikuoja neapykantą ar palaidumą visiškoje dienos šviesoje – netgi stengiamasi kuo labiau atkreipti visuomenės dėmesį. Kaip niekada anksčiau, šiandien blogis yra viešai demonstruojamas, publikuojamas, reklamuojamas. Jis ne tik pateisinamas, bet netgi aukštinamas ir garbinamas. Gėris paprasčiausiai ignoruojamas, nes yra neįdomus, nesensacingas, nepelningas. O ir mūsų krikščioniškoje bei bažnytinėje aplinkoje ne visada yra šviesu. Taip, šviesa kviečiama, bet tik tada, kai reikia iškelti priešo, kaimyno ar brolio blogus darbelius. Šviesos nebijoma, kai reikia raustis kito asmeniniame gyvenime. Aiškumas, skaidrumas yra dažniausiai skirtas kitiems.

Mes sunkiai pripažįstame savo neteisybę. Kaip mes galėtumėm gyventi, ką mes turėtumėm daryti, kad galėtumėm atvirai gyventi šviesoje, drąsiai žvelgti tiesai į akis, ugdyti savo sąžinę? Atsakymas būtų vienareikšmis: neprisirišti prie savo norų, pasiryžti sekti Jėzų net kryžiaus kelyje. Visa tai yra būtina, kad galėtume turėti tą šviesą, kuri leidžia mums matyti dalykus aiškiai ir juos atitinkamai pasirinkti.

Mieli tikintieji, šiandien Džiaugsmo sekmadienis sutampa su mums brangia švente – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Tik Dievo malonės dėka išaušo laisvės rytas mūsų Tėvynėje. Tad kartu su karaliumi Dovydu tedžiūgauja mūsų širdys ir kartu su visa Kūrinija nusilenkime ir atiduokime deramą šlovę. Karalius Dovydas kviečia: „Šlovinkit Viešpatį, saule ir mėnuli, šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės! Šlovinkite jį jūs, dangaus aukštybės, ir jūs, vandenys iš dangaus skliauto!” (Ps 148, 3-4). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015