Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

III gavėnios sekmadienis, B (Jn 2, 13-25) (2018-03-04)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, iki šiol Evangelijoje Jėzų buvome įpratę matyti švelnų, gydantį, jautrų, užjaučiantį, atleidžiantį ir gailestingą. Jis pats apie save yra pasakęs: „Imkite ant savo pečių mano jungą, nes aš romus ir nuolankios širdies“(Mt 11, 29). Pranašai taip pat buvo skelbę, kad ateis Taikos Kunigaikštis, kuris nenulauš palaužtos nendrės, nei blėstančios dagties neužgesins. O štai šiandien sutinkame Jėzų su rimbu rankose. Jėzus kaip pavyzdingas ir pamaldus izraelitas ateina į Jeruzalę švęsti žydų Velykų šventės. Jeruzalės šventykla tai Dievo buveinė, Dievo namai, kuriuose Jis gyvena.

Saliamonas pastatęs Šventyklą prašė Dievo, kad Jis išklausytų kiekvieną, kas tik joje melsis. Atėjęs Jėzus Šventykloje randa „turgų“: vieni prekiauja gyvuliais, kad iš toli atkeliavę galėtų įsigyti atnašą aukai, dar kiti - valiutos keitėjai, kurie Romos imperijos pinigus keičia į Šventyklos monetas, idant nesuteptų Šventyklos. Mes regim Jėzaus reakciją. Jis nieko nesako, tik pamatęs Dievo namuose prekybą bei pelno siekimą, čia pat pagautas švento pykčio susisuka iš virvučių rimbą, pradeda visus vaikyti lauk ir išvarto valiutos keitėjų stalus. Tai matydami, Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Jn 2, 17). Prižiūrėti, tvarkyti ir valyti šventovę buvo kunigų ir jų tarnų darbas, niekas kitas čia negalėjo šeimininkauti. Todėl žydai klausia Jėzaus, kokią teisę Jis turi tai daryti. Jėzus paaiškina trumpai ir suprantamai: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 16), taip pabrėždamas ir Dievo, ir pastato, skirto Dievo šlovei ir garbei, šventumą.

Kaip matome, Jėzus yra geras, bet nenuolaidžiaujantis, Jis romus ir nuolankios širdies, bet nepaperkamas, nepasiduodantis kitų įtakai. Gerasis ganytojas, pažįstantis širdies gelmes ir žmogaus intencijas, nepritaria lupikavimui religijos sąskaita ir žino Tėvo valią, kad negalima nusipirkti malonių. Kita vertus, galima suprasti ir vyresnybę. Šventyklos verslas garantavo pajamas, kurių reikėdavo pastatų remontui, kunigams, šventyklos darbuotojams ir jų šeimoms išlaikyti. Pagunda sieti religiją ir verslą sena kaip pasaulis. Šiandien taip pat dažnai priekaištaujama dėl įvairių paslaugų apmokėjimo. Į žydų prašymą ženklo, kokiu pagrindu Jėzus tai daro, Jis atsako: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“(Jn 2, 19).

Toks atsakymas suprantama papiktino žydus. Jie nesuprato, kad Jėzus kalba apie Bažnyčią, kaip naują – Kristaus Kūno – šventyklą. Jėzus kalba apie savo artėjančią mirtį ir Prisikėlimą. Jis kalba apie savo kūno šventyklą, kuri trečiąją dieną prisikels, kai su ja bus žiauriai susidorota. Jėzaus požiūris į Šventyklą skiriasi nuo Izraelio tautos požiūrio. Žydai mato tik tą išorinę šventyklą, kurioje nuo seno aukojami gyvuliai už žmonių nuodėmes, o Jėzus nori pasakyti naują tiesą apie Šventyklą, kuri yra Jo paties Asmuo, o kartu ir Auka, kartą ir visiems laikams paaukotą už viso pasaulio nuodėmes.

Žydų tauta pamiršo meilės sandorą, paversdama religingumą pirkimo ir pardavimo santykiais: atnešu Dievui aukas, kad gaučiau iš Jo malonių, kad mano maldas išklausytų. Jie pamiršo, kad Dievas yra Tėvas, kad Dievas yra Meilė, ir pavertė Šventyklą, ne tik susitikimo su Dievu vieta, bet ir uždarbio vieta. Mielieji, šiandien mes kviečiami pažvelgti ir į savo šventoves. Sovietų laikais daugelis Lietuvos bažnyčių buvo išniekintos, paverstos sandėliais, netgi sugriautos. Ir ši šventovė buvo paversta gamykla. Šiuo metu dauguma jų jau suremontuotos ir atšventintos, jose vėl aukojama nekruvinoji Kristaus auka, skamba Dievo žodis.

Šiandien prisiminkime ir savo asmenišką šventovę, apie kurią kalba apaštalas Paulius. Jis tvirtina: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” (1Kor 3, 16). Jėzaus pasakyti žodžiai ano meto žydams tinka ir mums, nes žmogaus širdis lieka tokia pat trapi per visus amžius. Ir mums išlieka ta pati rizika, kaip ano meto žydams: tai, kas šventa, paversti dangiškajam Tėvui nemaloniu dalyku. Juk viskas priklauso nuo mano intencijos, kuri glūdi širdies gelmėje. Jėzus paaukojo save, kad mūsų širdžių šventykla būtų atnaujinta, mumyse atkurta tai, ką buvo sugriovusi nuodėmė. Išties tam reikalingos nemažos ir gana drastiškos priemonės: „susukti iš virvučių rimbą“ ir su visa jėga, net piktumu išvaryti iš mūsų „senojo žmogaus“ mąstyseną ir įsisenėjusius ydingus papročius.

Bažnyčia įpareigoja kiekvieną kataliką bent kartą per metus atlikti išpažintį. Ar tam gali būti geresnis laikas negu gavėnia. Tai puiki proga pažvelgti į save, pasiryžti išvalyti savo širdies žaizdas, visus skaudulius, kurie trikdo ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Išpažintis nėra našta tiems, kurie ją atlieka suprasdami jos vertę. Tai nėra tik nuodėmių atleidimas. Su nuodėmių atleidimu gauname pašvenčiamąją malonę, susigrąžiname tą dovaną, kurią gavome Krikšto metu. Šiuo momentu įvyksta džiaugsmingas susitaikymas su dangiškuoju Tėvu. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015