Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Homilija pasakyta šv. Mišiose už prekybos žmonėmis aukas ir visus norinčius jiems padėti (2018-01-09)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija


Mielieji, natūralu, metų pradžioje svarstyti aktualiausius skaudulius, griaunančius ramų, laimingą gyvenimą ne tik artimiausioje aplinkoje, bet ir pasauliniu mastu. Viena tokių žaizdų, keliančių didžiausią nerimą yra grėsmingai plintantis smurtas prieš žmogų, pasireiškiantis labiausiai žeminančiu būdu – prekyba žmonėmis. Ją lydi visi įmanomi teroro aktai prieš žmogų: vergija, fizinis bei lytinis išnaudojimas, pasityčiojimas, pažeminimas, netgi gyvybės atėmimas.

Apie tai pop. Pranciškus vienoje katechezėje kalbėjo: „Viena skausmingiausių dabartinio meto atvirų žaizdų yra prekyba žmonėmis, šiuolaikinė vergystės forma, kuri žeidžia Dievo dovaną, mūsų brolių ir seserų žmogiškąjį orumą ir yra tikras nusikaltimas prieš žmoniškumą.“ Galbūt čia esantiems mažai kam teko arba visai neteko konkrečiai susidurti su šia problema. Tačiau kiekvienas esame skaitę, girdėję ir be abejo faktai verčia sunerimti, klausti: „Iš kur visa tai? Kodėl Dievas leidžia klestėti blogiui? Kodėl kenčia dažniausiai silpniausieji, netgi vaikai? Viso to išdavoje lobsta smurtininkai, išnaudotojai, mūsų žmogiškomis akimis žvelgiant, niekšai?“

Norint atsakyti į visus šiuos klausimus, pažvelkime į Bibliją. Kaip viskas atsirado, kokie Dievo planai buvo, sukūrus žmogų. Skaitykime: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“(Pr 1, 1). Vėliau Jam ištarus Žodį atsirado šviesa, diena ir naktis, jūros ir sausumos, augmenija, padangių sparnuočiai ir įvairūs gyvi padarai sausumoje bei jūroje, saulė ir mėnulis, Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“(Pr 1, 26). Tačiau „ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“(Pr 1, 27). Žodis „panašumas“ dingo. Vienintelis panašus į Dievą žemėje gyvenęs žmogus buvo Jėzus, Dievo Sūnus. Per Jį mes turime viltį tapti panašiais į savo Kūrėją, Viešpatį Dievą. „Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, mirsi.““(Pr 2, 8. 16-17).

Taigi žmogus buvo apgyvendintas Rojaus sode, kur galėjo laisvai naudotis visomis gėrybėmis. Reikėjo tik vieno: pasitikėti Dievu, paklusti tik vienam Jo prašymui. Tačiau šėtonas gudrumu ir melu sužadino žmogaus puikybę – pačiam tapti Dievu, žinančiu „kas gera ir kas pikta“(Pr3, 5). Dievas sukūrė žmogų laimingam gyvenimui be rūpesčių. Žinodamas, kad žemėje šalia gėrio klesti blogis, kurį sėja atsiskyrę nuo Dievo angelai, Jis sudarė galimybę žmogui rinktis. Kaip matome žmogus pakluso šėtonui, nusižengė Dievo įsakymui ir taip atsirado pirmapradė nuodėmė, su kuria gimsta žmogus.

Senajame Testamente apstu smurto, pavydo, keršto pavyzdžių. Pradžios knygoje skaitome apie pirmųjų tėvų sūnūs Abelį ir Kainą. Vien todėl, kad „VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“(Pr 4, 4 -5), Kainas iš pavydo „pakilo prieš brolį ir užmušė jį“(Pr 4, 8). Prisiminkime istoriją su patriarcho Jokūbo dukra Dina. Kai ją išprievartavo kanaano krašto vado sūnus, Dinos broliai keršydami išžudė visus to miesto vyrus. Į tėvo Jokūbo priekaištus: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams“, broliai atsakė: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“(Pr 34, 30-31). Pagaliau Jokūbo mylimiausiąjį sūnų Juozapą už dvidešimt sidabrinių broliai parduoda izmaelitams, kurie jį nusiveda į Egiptą. Ši istorija baigiasi laimingai, pagal Dievo valią. Juozapas tampa įtakingu Egipto valdytoju ir po daugelio metų sutikęs brolius jiems atleidžia skriaudą.

Galima vardinti ir vardinti smurto, keršto pavyzdžių iš Senojo Testamento. Išėjimo knygoje dvidešimt pirmajame ir dvidešimt antrajame skyriuose aprašyti smurto veiksmai ir atlygis už tai. Pavyzdžiui: „Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi“(Iš 21, 12); „Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi. Kas pagrobia žmogų – nesvarbu ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, bus nubaustas mirtimi“(Iš 21, 15-16), ir t. t.

Kunigų knygoje skaitome: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta.“(Kun 24, 19-20). Taigi iki Jėzaus galiojo atsilyginimo įstatymas: kaip tu man, taip aš tau. Dievas, būdamas gailestingas ir kupinas meilės žmogui, siekdamas nutraukti šį laukinį santykį tarp žmonių, siunčia į žemę savo mylimiausiąjį, vienintelį Sūnų, Jėzų, kuris ateina į pasaulį kaip kiekvienas mūsų, bejėgiu Kūdikiu, reikalaujančiu švelnumo, dėmesio ir meilės. Jis tapo žmogumi, kad galėtų išgyventi visus žmogiškuosius skausmus ir džiaugsmus. Būdamas be menkiausios nuodėmės, prisiėmė visas pasaulio nuodėmes, kad per didžiausią kančią, žeminančia mirtimi ant kryžiaus išvaduotų iš jų kiekvieną žmogų. Tačiau šėtonas niekada nesudeda ginklų. Jis visokiais būdais stengiasi suvilioti žmogų. Jis nuolat gundo žmogų pasijausti reikšmingu, vertesniu daugelio dalykų, skatina žvelgti tik į save, dažnai verčia pasijusti atstumtu, vienišu, neįvertintu. Taip dingsta bendruomeniškumas, savitarpio pagalba, dėmesys vienas kitam.

Susvetimėjimas atsiranda netgi šeimoje. Taip susidaro palanki terpė veikti įvairioms suvedžiotojų grupuotėms. Jie gražiais pažadais padėti greit praturtėti, greit pasiekti taip trokštamą, laisvą, nepriklausomą gyvenimą, suvilioja nusivylusius, nepatenkintus savo gyvenimu ne tik suaugusius, bet dažnai ir vaikus. Taip naivuoliai patenka į prekybos žmonėmis spąstus. Pop. Pranciškus pabrėžia, kad „kasmet tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų tampa priverstinio darbo bei seksualinio išnaudojimo ir prekeivių organais nekaltomis aukomis“. „Tai bjauru. Žiauru. Nusikalstama.“

Popiežius paragino pasaulį su nauju ryžtu kovoti su „šiuo nepakenčiamu maru, šių dienų vergovės forma“ bei melstis, kad prekeiviai „pakeistų savo širdis“. Jėzus niekada nepasmerkė žmogaus, Jis smerkė tik nuodėmę ir stengėsi iš jos išvaduoti žmogų. Šito moko ir mus. Jis ragina: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“(Mt 5, 44-45).

Istorija byloja, kaip ištverminga, nuoširdi užtariamoji malda ne vienam padeda sugrįžti į doros kelią. Reikia pasitikėti Dievu, Jo meile, ją liudyti ir šia meile gyventi. Kartą garsaus šveicarų teologo dr. Karlo Barto (Karl Barth) bene didžiausio ir žymiausio teologo savo kartoje ir didžio filosofo vienas studentas paklausė: „Dr. Bartai, kokia, jūsų manymu, yra pati didingiausia ir svarbiausia tiesa?“. Visi kiti studentai laukė užgniaužę kvapą. Matėsi, kad jie tikisi kokio nors gilaus, painaus, sudėtingo atsakymo. Tačiau dr. Bartas tik lėtai pakėlė savo žilą galvą, pažvelgė į tą studentą ir tarė: „Jėzus mane myli – tai tikrai žinau. Nes taip skelbia Biblija.“ Gyvenkime su šia žinia, skleiskime ją visais įmanomais būdais ir tikėkime, kad mūsų tikėjimas, mūsų maldos prisidės prie gėrio kūrimo, padės blogį nugalėti gerumu. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015