Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Viešpaties Apsireiškimas, B (Mt 2, 1-12) (2018-01-07)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šį pirmąjį Naujųjų metų sekmadienį švenčiame Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, kitaip vadinama Trijų karalių iškilmę.

Nuo V a. nusistovėjo tradicija minėti tris išminčius, remiantis tik Mato Evangelijoje aprašytu įvykiu: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti (Mt 2, 1-2)”. Jiems tradicija suteikė ir vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Būtent šią dieną, daugelis krikščionių brėžia kreida ant savo durų tris simbolines raides: +K+M+B. Kaip pastebėjome žinia apie Jėzaus gimimą buvo sutikta skirtingai. Išminčiai pastebėję neįprastą žvaigždę ir žinodami, kad žydų tauta laukia Mesijo, leidžiasi į tolimą, nelengvą kelionę, pagarbinti Gimusiojo. Su savimi jie neša dovanas: auksą, smilkalus, mirą.

Šios dovanos turi dvasinę prasmę. Auksas – tai dovana karaliams. Ji ženklina Kristų esantį karalių. Iš tiesų į Jeruzalę Jėzus įžengs kaip karalius, tačiau jis pasakys: „mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Kristus yra daugiau nei žemiškasis karalius. Po prisikėlimo jis ištars: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Jis - dangaus karalystės Viešpats, į kurią pakvies kiekvieną jo atpirktą žmogų. Smilkalai skirti Dievo garbinimui, ir tokiu būdu jie ženklina Kristaus dievišką prigimtį. Į dangų kylantys smilkalų dūmai atspindi tikinčiųjų žmonių maldas Dievui. Jie liudija, kad Jėzus yra ne tik tikras žmogus, bet ir šlovinimo vertas Dievo Sūnus, esantis vienos prigimties su Dangiškuoju Tėvu. Mira nurodo kaip Kristus atliks žmogaus išganymo darbą. Tai aliejus, kuriuo būdavo patepamas mirusiojo kūnas. Mira liudija Dievo Sūnaus atėjimo tikslą. Jėzus priėmė kūną tam, kad šiame šventame kūne nešti pasaulio nuodėmes ir su jomis mirti ant kryžiaus. Savo mirtimi jis sutaikys žmogų su Dievu ir užtarnaus išganymą.

Išminčių iš pagonių šalies apsilankymas ir jų dovanos liudija Kristų atėjusį išganyti viso pasaulio žmones. Kristus šį liudijimą patvirtina po prisikėlimo siųsdamas apaštalus pagonių misijon. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums paliepęs.“(Mt 28, 19). Tuo tarpu apie Mesijo gimimą išgirdęs „karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė“(Mt 2, 3). Kodėl? Juk šią žinią turėjo visi žydai sutikti su dideliu džiaugsmu: pagaliau, atėjo ilgai lauktas Mesijas – Išganytojas.

Prisiminkime truputį istoriją. Palestina tuo metu nebuvo savarankiška. Ji buvo pavaldi Romos imperijai. Keturiasdešimt metų prieš Kristaus gimimą Romos senatas Erodą išrinko visų žydų karaliumi. Nors jis buvo žydų tikėjimo, tačiau buvo pataikūnas ir palankus Romos imperatoriui. Jis simbolizuoja žmogų, kuris savo pasirinkimą jau yra padaręs. Tarp Dievo ir savo valios, jis aiškiai pasirinko savo valios vykdymą. Iš meilės sau, jis galėjo paniekinti net Dievą. Galbūt jis netgi manė, jog atlieka pareigą – gina savo karalystę. Taigi, Erodas buvo despotas, pataikūnas ir keturiasdešimt metų išbuvęs valdžioje. Tad, natūralu, kad žinia apie gimusįjį Išganytoją jį nugąsdino. Jeruzalės gyventojai, žinodami Erodo žiaurų būdą, nujautė, kad Išganytojo gimimas geruoju nesibaigs, todėl taip pat sunerimo. Iš baimės prarasti valdžią, sulaukti konkurento, Erodas sukvietė „visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas“(Mt2, 4). Žydų dvasininkijos pozicija įdomi: jie žino, kur yra gimęs Mesijas, sugeba nurodyti ir kitiems, tačiau lieka patogiai įsitaisę savo namuose, Jeruzalėje. Tokia taktika gerai pažįstama mums, krikščionims: žinome, ką reiškia sekti Kristų, sugebame paaiškinti kitiems apie Jį, tačiau dažnai mums trūksta drąsos, o gal ir noro, tuo gyventi.

Studijuodami Evangeliją, mes matome, kaip įvairiais būdais Dievas prabyla į žmogų. Į piemenėlius prabilo per angelus, į Erodą – per garbingą išminčių delegaciją iš Rytų, vyriausiems kunigams - per Šv. Raštą. Į Rytų išminčius Dievas prabilo per jų mokslus. Jie buvo mokslininkai – astronomai, matematikai, filosofai. Tyrinėjant dangų, išminčiai pamatė žvaigždę, kuri juos ir atvedė pas Kūdikėlį Jėzų. Tačiau kaip skirtingai visi jie reagavo į Jėzaus gimimą ir priėmė Jį kaip Dievo Sūnų. Biblijos liudijimu, tie, kurie šiame pasaulyje yra laikomi svarbiais, atstūmė Jėzų.

Betliejaus smuklininkai užkietino širdį ir pagailėjo nėščiai Marijai vietos, todėl Šventoji Motina pagimdo tvartelyje. Tuo metu valdęs Erodas neatpažįsta Jėzuje Išganytojo, bet regi Jame varžovą ir pavojų savo paties valdžiai. Gimusįjį Jėzų atpažino ir liudijimą apie Jį priėmė paprasti piemenys, išminčiai ir vėliau didis atgailos bei maldos vyras Jonas Krikštytojas. Šie įvykiai tarsi simbolika, kuria norima pasakyti, jog Išganytoją geriau atpažįsta paprasti, tyros išminties ir dvasiški žmonės. Karalystės paslaptys apreikštos mažutėliams! Ar galima prie mažutėlių priskirti išminčius, kurie buvo mokyti, apsiskaitę, turtingi visuomenės viršūnių atstovai? Taip. Tikras išminčius yra tas, kuris supranta, kad nepriklausomai nuo visų jo žinių Dieviškoji Išmintis lieka neišsemiama paslaptis. Tai suprasdami išminčiai nusižeminę, „parpuolę ant žemės, Jėzų pagarbino“(Lk 2, 11). Išminčių paprastumas, jų kuklumas, nusižeminimas daro juos mažutėliais, kuriems atviras kelias į Dangaus karalystę.

Dar vienas dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį. Išminčiai, sutikę Jėzų, grįžo į savo kraštą kitu keliu. Keičiant gyvenimą, keičiasi ir kelias, tačiau vedantis ne kažkur tai, bet į mūsų kasdieninę aplinką. Ir šiandien Jėzus Kristus yra pasaulyje. Norint jį atrasti, kaip ir Rytų išminčiams, reikia praeiti pro Jeruzalę, tai yra pro Bažnyčią. Daug kas bando ieškoti Jėzaus šalia Bažnyčios. Bet tai yra iliuzija. Negalima atrasti Kristaus anapus Jo bendruomenės, Jo žodžio, Jo sakramentų.

Mielieji, Šv. Raštas šiandien kviečia mus elgtis taip, kaip Evangelijos trys išminčiai. Vos tik mūsų sieloje įsižiebs nauja mintis – tarsi nauja žvaigždė, kviečianti palikti senąjį pasaulį ir eiti ieškoti laimingesnio, šviesesnio, tai nedelsdami palikime viską ir skubėkime pas Jėzų, į Jo šventąją Bažnyčią. Tik patikint Jėzui savo vargus, skausmus ir nesėkmes, gali nurimti širdis ir džiaugsmingai sušukti: „Viešpatie, leisk būti šalia Tavęs! Mano vienintelis troškimas ir vienintelis džiaugsmas tebūna vis giliau pažinti Tavo valią ir joje atrasti Tavo meilę!”. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015