Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

III Advento sekmadienis, B (Jn 1,6 - 8. 19 - 28) (2017-12-17)

Klebono mons. V. Grigaravičius homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos Šv. Rašto liturgija kupina džiaugsmingo laukimo ir Viešpaties šlovinimo. Ir tai suprantama, nes jau arti ta diena, kai sulauksime Išganytojo. Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas džiūgauja, sakydamas: „Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dievu manuoju“ (Iz 61, 10). Izaijas džiaugiasi, kad Viešpats jį „kaip sužadėtinį šventiškai puošia“ (Iz 61, 10) ir siunčia „pagarsinti Viešpaties malonės metų“ (Jz 61, 2). Jis tiki, kad „Viešpats apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje“ (Iz 61, 11). Psalmėje išgirdome mūsų dangiškosios Motinos Marijos džiaugsmą, išlietą jos giesmėje „Magnificat“. Apaštalas Paulius tesalonikiečius taip pat ir mus kviečia: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite Dievui, nes to nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1Tes 5, 16 – 18). Apaštalas linki, kad pats ramybės Dievas tepašventina ir išsaugoja tobulą bei nepriekaištingą dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Kristaus atėjimui (plg. 1 Tes 5, 23).

Tik savaitė liko iki Kristaus atėjimo, todėl pats laikas atsiliepti į kvietimą ruošti savo sielas džiaugsmingam susitikimui. Mielieji, mes būdami krikščionimis, turim nuolat gyventi džiaugsmingame laukime. Su džiaugsmu turim priimti gyvenimo išbandymus, ryžtingai atmesti šėtono pagundas, kaip tai darė šventieji, kaip tai daro tūkstančiai ištikimųjų Kristaus sekėjų, nuoširdžiai besidarbuojantys Jo vynuogyne. Kasdieniniame gyvenime pastebime, kad, jei žmogus užima nereikšmingas pareigas, yra paprastas darbininkas, artojas, statybininkas ar naktinis sargas, gatvės šlavėjas ar patalpų valytojas, tai prieš jį ne taip smarkiai ginkluojasi priešai. Jis gyvena ramų, kasdieninį gyvenimą, jo netrikdo pikti išpuoliai spaudoje, televizijoje. Tačiau, kai žmogus užima atsakingas pareigas, siekia aukštumų, kai jis uoliai darbuojasi, dažnai net aukodamas laisvalaikį netgi ne savo, o kitų labui, prieš jį dažnai sukyla priešai, visais įmanomais būdais pradeda kenkti ir stengiasi jį pražudyti. 

Panašiai atsitinka ir tikėjimo keliu žengiantiems žmonėms. Jei žmogus ateina į bažnyčią tik per metines šventes, galbūt ir kiekvieną sekmadienį, kartą per metus atlieka atgailą, bet neįsijungia į aktyvų bažnytinį gyvenimą, tai jį ne taip smarkiai puola nelabasis. Bet vos tik žmogus pradeda aktyvų krikščionišką gyvenimą, liudyti Kristų visu savo gyvenimu ir darbais, tai priešai stengiasi sujaukti jo gyvenimą, mėgindami išplėšti iš jų širdžių tikėjimą, viltį ir meilę. Jie stengiasi pasėti nepasitikėjimo, nusivylimo, kančios sėklą. Tokie priešų išpuoliai rodo, kad žmogus tampa rimtu Kristaus bendradarbiu, keliančiu pavojų tamsybių kunigaikščiu. Tokiais momentais labai svarbu neišsigąsti, nepasiduoti, dar nuoširdžiau ir atkakliau per maldą, Šv. Raštą, adoraciją, Šv. Mišių aukoje ieškoti bendrystės su Jėzumi, paprašyti Jo pagalbos sustiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Kad laukimo džiaugsmo netemdytų jokie šešėliai, labai svarbu pasirūpinti tuo, kad šalia esantieji išgyventų tą patį. Galbūt mes tik stebimės ir smerkiame tas šeimas, kuriuose nėra tikėjimo, kurios nepažįsta Dievo. Ar nesusimąstote, kad ten galbūt yra kenčiantis žmogus, kuriam reikalinga jūsų pagalba – atrasti kelią į tikrąjį džiaugsmą.

Prisimenu vieną pamokančią istoriją. Ligoninėje numiršta jaunuolis. Medicinos sesuo rado po pagalve jo rašytą laišką motinai. Jame jis rašo: „Brangi mama, jau kelios dienos kaip įstengiu sėdėti lovoje tik po pusvalandį, o visą kitą dienos dalį guliu nejudėdamas. Širdis nebenori daugiau plakti. Šį rytą profesorius ištarė kažką panašaus į „būti pasirengusiam.“ Kam? Mane varsto nepakeliami skausmai, bet labiausiai nepakeliama yra tai, kad dar nesu pasirengęs.” Toliau jaunuolis išlieja sielvartą, kad niekada nepažino Dievo. Jis prisiminė, kaip vaikystėje su mama temstančiu mišku eidavo pasitikti iš darbo grįžtančio tėčio. Jie, vaikai, pasileisdavo bėgti vieni, priekyje mamos. Kai tamsoje pasigirsdavo kažkieno žingsniai, juos pagaudavo didžiulė baimė. Ir koks po to užplūsdavo džiugesys, kai suprasdavo, kad tai mylinčio tėčio žingsniai. „Dabar, kai mano gyvenimo kelias negailestingai trumpėja”, - rašo jaunuolis, - „vėl girdžiu nepažįstamus žingsnius. Kodėl jų nepažįstu?” – klausia jis.

Apsižvalgykite aplink, ar nepastebite savo aplinkoje jaunuolių dar iki šiol nepažįstančių Viešpaties žingsnių? Nebūkite abejingi, padėkite jiems. Per Adventą mūsų akys krypsta į Joną Krikštytoją, Dievo siųstąjį žmogų, „kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų“(Jn1.6). „ Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn1,7), - girdėjome Evangelijoje.

Jonas Krikštytojas neprisiėmė sau garbės būti Mesijumi, Pranašu ar Eliju, tačiau kvietė žmones atgailai, kvietė ruošti savo širdys Viešpaties atėjimui. Jis laikė Kristų tiek didesniu ir vertesniu už save, kad nesijautė vertu Jam atlikti menkiausių patarnavimo darbų. Tai tikroji, nuolankioji meilė, suteikianti tikrąjį džiaugsmą. Tad išgirskite šiandien tyruose šaukiančiojo balsą: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Jn1,23), pasiryžkite būti tikraisiais krikščionimis, o ne tik jais vadintis. Jei norim, kad Kristus gimtų mūsų širdyje, jei norim būti panašūs į Jį, tai nebūkime savimylos, daugiau galvokime apie Jį ir kitus, nuolat mąstykime, ką gero padarėm artimui ir venkime daryti viso to, kas gali jam pakenkti.

Kristus nori tiek nedaug, - kad mes Jį mylėtume ir iš meilės Jam mylėtume vienas kitą. Tik tuomet mus lydės džiaugsmas, kuris leis išgyventi tikrąją laimę, tikrąjį Kalėdų džiaugsmą. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015