Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

II Advento sekmadienis, B (Mk 1,1 - 8) (2017-12-10)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mielieji, metai iš metų Bažnyčios liturginiai metai prasideda mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo laukimu ir budėjimu. Pereitą sekmadienį išgirdome Jėzaus kvietimą: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas“ (Mk 13, 33). Budėti, vadinasi gyventi taip, kaip mokė Kristus, į pirmą vietą besąlygiškai iškeliant Jo svarbiausiąjį įsakymą: „Mylėk, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27).

Šiandien prie altoriaus ir, be abejo, namuose uždegėme antrąją Advento žvakę, vadinama Betliejaus žvake, kuri dar vadinama Pranašų, Piemenų ir Angelų. Šie pavadinimai kylo iš Senojo Testamento pranašysčių ir įvykių, aprašomų Naujajame Testamente. Pranašas Izaijas rašo: „Tauta gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šešėlyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1).

Ateinantis Jėzaus – šviesa pasauliui. Apie artėjančią šviesą simboliškai skelbia kiekvieną Advento sekmadienį viena po kitos uždegamos žvakės. Pranašo Michėjo knygoje pranašaujama, iš kur kils šviesa, kurią išvys tauta, gyvenanti tamsoje. Šios knygos 5-ajame skyriuje, pirmoje eilutėje skaitome: „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį“ (Mch 5, 1). Luko Evangelijoje skaitome, kad toje aplinkoje, kur gimė Jėzus „nakvojo laukuose piemenys (...). Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šviesa“ (Lk 2, 8 – 9). Išsigandusius piemenys angelas nuramino: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą (...). Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10 – 11).

Jei pereitą sekmadienį buvome kviečiami budėti, tai šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai kalba apie Viešpaties atėjimo laukimą, apie pasiruošimą Jį sutikti. Pranašas Izaijas kviečia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Viešpačiui taką! Kiekvienas slėnys tegul būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kas kreiva, tebūnie ištiesinta, kalvota išlyginta“ (Iz 40,3 – 4). Kadangi Jėzus ateina į mūsų sielos šventovę, tai turime per nuoširdžią atgailą, maldą ir pasninką nutiesti jam kelią per mūsų sielos dykumą, turim išlyginti nuodėmių išdaužytas duobes, mūsų išdidumo, egoizmo ir puikybės supiltus kalnus bei kalnelius. Evangelistas Morkus Izaijo žodžiais „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Mk 1. 3) tarsi nutiesia kelią tarp Senojo ir Naujojo Testamentų.

Paskutinįjį Senojo Testamento pranašą Joną Krikštytoją pristato Izaijo žodžiais kaip „tyruose šaukiančiojo balsą” (Mk 1, 3), kuris ne tik kvietė, bet padėjo žmonėms ruoštis krikštydamas bei skelbdamas atsivertimo kelią nuodėmėms atleisti (plg. Mk1, 4). Jono krikštas savaime nesuteikdavo nuodėmių atleidimo, jis tik rengė žmones į tą atleidimą, kurį vėliau turėjo suteikti Mesijas. Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane (…). Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia” (Mk 1, 7 – 8). Nors „Jonas vilkėjo kupranugario vilnos apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų” (Mk 1, 6), kitaip tariant nebuvo panašus į tą, kuris galėtų skelbti gerąją naujieną, “ tačiau pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje” (Mt 3, 5 – 6). Taigi, Jonas krikštijo tik tuos, kurių sieloje kildavo noras atgailauti, kurie troško dorai gyventi.

Evangelijoje pagal Matą randame tokias eilutes: „Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: ,Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių!‘”(Mt 3, 7–8). Įdomu, ką Jonas Krikštytojas pasakytų šiandieniniam žmogui? Aš nekalbu apie tuos, kurie pavargę nuo kasdieninio bėgimo, konkurencijos, pajutę vidinę tuštumą, nusiraminimo ieško lošimo namuose, naktiniuose baruose, pas būrėjus, ekstrasensus ir pan. Aš kalbu apie tuos, kurie bent sekmadieniais arba per didžiąsias bažnytines šventes susirenka į šv. Mišias pašlovinti Viešpatį, kurie adoruoja prie Švč. Sakramento, dalyvauja įvairiose maldos grupėse, tačiau širdyje neturi meilės, yra abejingi artimo skausmui, rūpinasi tik savo sielos reikalais. Juk anais laikais fariziejai ir sadukiejai buvo tikintys žmonės, daug dėmesio skyrė maldai, buvo paklusnūs Dievo įsakymams, tačiau susilaukė priekaištų ne tik iš Jono Krikštytojo, bet ir iš Jėzaus.

Mato Evangelijoje Jėzus jiems sako: “Vargas jums veidmainiai.” (Mt 23, 13) ir priekaištauja: „Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate (…). Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius (…). Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę (…). Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo” (Mt 23, 13. 15. 23) ir t.t.

Pažvelkime į savo širdį, kiek ten gailestingumo ir meilės, kiek atjautos šalia esančiam. Ar mūsų darbai atspindi tai, kuo tikime, ką išpažįstame? Ar kartais ir mes nesulauksime “veidmainių” epiteto iš atėjusiojo Atpirkėjo? Gyvendami Kristaus laukimo ir vilčių išsipildymo laike, prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti valią, kad sugebėtume nugalėti savyje tūnantį blogį bei atvertume širdys gėriui ir meilei. Tam gali padėti Šv. Raštas, šventųjų gyvenimai, maldos, tylus pabuvimas su Jėzumi. Dvasingumo pamokų galime semtis pavyzdžiui iš Šv. Augustino. Prieš atsivertimą jis kankinosi dėl savo gyvenimo. Jis troško, kad jo sieloje išsipildytų Izaijo žodžiai, tačiau neįstengė vienas pats užpildyti kiekvieną savo geismų “slėnį” ir nukasti išdidumo kalną. Kartą jis karštai meldėsi, verkė ir šaukėsi Viešpaties pagalbos. Staiga išgirdo balsą, sakantį: “Imk ir skaityk!“ Šv. Augustinas paėmė Bibliją ir perskaitė pirmus pasitaikiusius žodžius: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 14).

Tai buvo lemtingas posūkis jo gyvenime. Nuo tos akimirkos išsipildė ne tik jo, bet ir jo motinos ilgai laukta valanda – Jėzus įžengė į Šv. Augustino sielos šventovę, pripildė ją šviesos ir perkeitė gyvenimą. Taip ir mes turime daryti, kuo dažniau atsiversti Šv. Raštą, kuriame galime atrasti paguodą, viltį ir nusiraminimą. Tepadeda mums Dievas išgirsti savyje Jo balsą, pažinti ir pripažinti gėrį, grožį ir tiesą, be kurių neįmanoma tikrasis Šv. Kalėdų džiaugsmas. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015