Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XXXI eilinis sekmadienis, A (Mt 23,1-12) (2017-11-05)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mielieji, neabejotinai pastebėjote, kad šios dienos Šv. Rašto skaitiniai skirti Bažnyčios vadams – vyskupams, kunigams ir visiems, kurie skelbia Dievo Žodį, bet nesivadovauja juo savo gyvenime.

Pirmajame skaitinyje pranašas Malachijas piktinasi kunigais, kurie yra abejingi Dievo vardui ir neteikia Jam garbės. Galybės Viešpats jiems priekaištauja: „Jūs patys iškrypote iš kelio ir daugelį suvedžiojote savo nurodymu, sugriovėte Levio sandorą“ (Mal 1,8). Dar ankstesnėje eilutėje prieš girdėtą skaitinį pranašas perduoda griežtą Viešpaties žodį: „Tebūnie prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas yra niekam tikę“ (Mal 1,14). Tai savotiškas priekaištas visiems, kurie aukoja ne iš širdies, bet tai kas atlieka , kas nereikalinga.

Panašią mintį perdavė evangelistas Lukas pasakojime „Našlės skatikas“ (Lk 21). Jėzus stebėdamas turtuolius „dedančius savo dovanas į aukų skrynią“ ir pamatęs „vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius“, tarė : „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Lk 21, 2 – 4).

Pranašas Malachijas primena, kad už veidmainystę ir apgaulę teisėjas bus ne šiaip Viešpats, bet Viešpats, visų tautų karalius: „Aš – didis Karalius, - sako galybių Viešpats, - ir mano vardas tautose kelia baimę“ (Mal 1, 14). Senajame Testamente kunigams buvo pažadėti palaiminimai, kurie kartu reiškė ir specialiais privilegijas, tai dabar, kai jie „nieko neima į širdį ir neteikia garbės Viešpaties vardui“, (plg. Mal 2, 2) iš jų ne tik bus atimti skirti palaiminimai, bet jie virs prakeiksmu, jie bus „paniekinti ir pažeminti“ visos tautos akyse“ (Mal 2, 9). Pranašo Malachijo įniršio priežastis yra šventas pyktis dėl Dievo, kuris kiaurai permato veidmainių širdies sumanymus.

Apaštalo Pauliaus laiške tesalonikiečiams piešiamas tikro evangelinio kunigo paveikslas, kuris yra kontrastas Malachijo kritikuotiems kunigams. Apaštalas Paulius gerai suvokia kas jį pašaukė ir pasiuntė, kokia keliama jam atsakomybė. Jis žino, kad tarnauja Dievui, kuris gelbėja žmones per Jėzų Kristų. Jis džiaugiasi ir dėkoja Dievui už tai, kad tikintieji „priėmę jų paskelbtąjį Dievo žodį, priėmė jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį ir kuris veikia juose“ (plg 1Tes 2,13).

Evangelijoje Jėzus mokydamas savo mokinius, kritikuoja tam tikrą Rašto aiškintojų ir fariziejų elgesį ir įpročius, sakydamas: „(...) visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi“. (Mt 23,3). Kodėl tikinčiųjų žydų elitas nusipelnė Jėzaus pasmerkimo? – Už veidmainystę. „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi (...). Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose“ (Mt 23, 5-6). Jie jaučiasi turintys teisę nurodinėti, vadovauti Dievo vardu, nors širdyje nėra tikros meilės ir dieviškojo gailestingumo.

Žmogiškomis akimis žvelgiant, juk visais laikais esama žmonių, kuriuos kiti gerbia, kuriuos yra už ką gerbti, kurie nusipelnė būti pirmose gretose, būti sveikinami ir liaupsinami. To jie nusipelnė savo svarbiu darbu. Jie daug, ilgai nuoširdžiai dirbo ir užsitarnavo visokeriopos pagarbos bei dėmesio. Viskas būtų teisinga ir pagirtina, jei ne vienas, bet .... Fariziejiškumas pasireiškia tame, kad dažnas visus nuopelnus priskiria sau – visa tai jie pasiekė patys ir todėl turi teisę duoti nurodymus, spręsti, kas teisu, o kas ne, turi teisę kritikuoti ir smerkti. O kur Dievas? Jie patys save laiko dievais, visagaliais. Jėzus kalba ne apie asmeninius nuopelnus, ne apie pasipuikavimą prieš kitus, bet apie silpnumą, apie nusižeminimą ir suvokimą, kad be dangiškojo Tėvo mes nieko negalime. „Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“ (Mt 23,9), - girdėjome Evangelijoje.

Suvokti Dievą kaip Tėvą reiškia pripažinti, jog esame Jo vaikai. Būti Dievo vaiku, vadinasi visa kame pasitikėti Juo ir pripažinti, kad visi mūsų nuopelnai yra dėka Jo malonių, dėka Jo duotųjų talentų ir Jo planų įgyvendinimo per mus. Apaštalas Paulius moko: „Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogaus Dievo akyse negalėtų girtis (...), kad anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu“. (1 Kor 1,28 – 29.31). Evangelija taip pat sako: „ (...) nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus“ (Mt 23,10). Taigi, joks dvasininkas nėra tobulas mokytojas, vienintelis tobulas mokytojas yra Kristus.

Todėl Bažnyčios ganytojų uždavinys yra liudyti ir perduoti tikintiesiems Kristaus gyvenimo bei mokymo būdą. Visi mes, ir kunigai, ir tikintieji, esame liudytojai tik tiek, kiek teisingai ir tinkamai sugebame perduoti autentišką Kristaus mokslą. Jėzus sakydamas: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina bus išaukštintas“ (Mt 23, 11-12), nusako, koks yra tikrasis Jo mokinys. Tai toks asmuo, kuris nesusireikšmina, kuris nesistengia būti pranašesnis už kitus, kuris savo žvilgsnį nuolat kreipia į Kristų. Tikrasis Jėzaus mokinys yra tarsi šešėlyje, neieško asmeninės garbės ir pripažinimo. Jis gerai žino, kad visi yra lygūs Dievo akivaizdoje, visi yra broliai vienintelio dangiškojo Tėvo akyse. Jie supranta, kad turi būti nuolankūs ir vieni kitiems patarnauti. Kristus moko, kad turime būti atpažinti, jog esame Jo mokiniai, ne iš rūbų, ar skambių žodžių, bet iš tų vertybių, kurios slypi mūsų širdyse.

Galime būti aktyvūs dalyviai įvairių religinių renginių – procesijų, maldingų kelionių, viešų pamaldumo praktikų, galim ant kaklo nešioti kryžių, ant rankos rožinį, tačiau neturėti paprastumo ir artimo ryšio su Jėzumi, su artimaisiais. Kristus kviečia mus nedaryti perskyros tarp kalbėjimo ir darymo, tarp pasirodymo ir buvimo, tarp išorės ir vidaus. Tai nėra lengva, nes nuolat esame gundomi pasirodyti protingesniais, išmintingesniais, pamaldingesniais kitų akyse. Kasdien nuoširdžiai prašykime mūsų vienintelio Mokytojo Kristaus mokyti mus savojo nuolankumo, paprastumo, gailestingumo ir padėti tapti tikrais krikščionimis, sugebančiais ne vien tik klausytis bei aiškinti Dievo Žodį, bet ir juo gyventi. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015