Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kristaus Atsimainymas, A (Mt 17, 1- 9) (2017-08-06)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli broliai ir seserys Kristuje, koks bebūtų gražus, turtingas, iš šalies žiūrint netgi laimingas gyvenimas, kartais reikia kažko nepaprasto, sukrečiančio, išvaduojančio iš monotonijos, dažnai vedančios prie nuovargio, sielos vegetavimo.

Žymus prancūzų lakūnas, rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi paskutinėje knygoje „Citadelėje“ filosofiškai perteikia savo gyvenimo patirtį. Knygoje tėvas sūnui pamažu atskleidžia gyvenimo paslaptis, parodo gyvenimo esmę. Vienoje vietoje autorius vaizdžiai aprašo pabėgėlių stovyklą.

Tėvas apgyvendino tris tūkstančius pabėgėlių toli už miesto. Jis visai nenorėjo, kad jie susimaišytų su vietiniais gyventojais. Tėvas jiems buvo geras, jis juos maitino ir aprūpino audiniais, cukrumi bei arbata, bet nepareikalavo, kad žmonės atidirbtų už dosnias jo dovanas. Pabėgėliams neteko nerimauti dėl pragyvenimo, jie neturėjo ko geisti, nes visko turėjo. Jie neturėjo dėl ko kovoti, nes buvo sotūs ir savo pasaulio ribose buvo visiškai laisvi. Jie netgi neturėjo priešų, nes visi buvo vienodi. Ir taip jie, negaudami dvasinio peno, neturėdami nei apgailestavimų, nei nervų, nejausdami nei neapykantos, nei meilės, pamažu vegetavo, prarasdami žmogiškumą. Jie net nustojo praustis ir nebenaikino parazitų, kurie graužė ir naikino jų kūnus. Grėsė maro pavojus.

Tėvas, bijodamas maro ir mąstydamas apie žmogaus gyvenimą, ryžosi pažadinti žmonėse tai, kas didinga. Jis siunčia į stovyklą dainių, kuris apdainuoja žvaigždes ir saulę, gėles ir meilę, grėsmę kilus karui ir palaimą atėjus taikai. Taip žmonėse buvo pažadintas troškimas mylėti, kovoti, matyti pasaulį sielos akimis. Juose vėl prabudo žmogiškumas ir visi jie mirė kaip orūs žmonės. Šis epizodas, tai savotiškas atspindys gyvenimo žmogaus, kuris paskendęs turtuose, tetrokšta materialiųjų vertybių, pamiršdamas dvasines vertybes. Pamažu jį apima liūdesys, depresija, kuri stumia į neviltį. Dievas siekdamas išgelbėti žmogų, siunčia jam sukrečiančius išbandymus, kurie verčia jį pajusti žmogaus didingumą.

Šiandien Šv. Rašto liturgija kalba apie Dievo Sūnaus galybę, apie Jo atėjimą į žemę žmogaus sielai išvaduoti iš nuodėmių klano. „Jis gavo iš Dievo Tėvo galybę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: „Štai yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (2Pt 1,17), - rašo apaštalas Šv. Petras. Kristų sekė paprasti žmonės, pavargę nuo Rašto aiškintojų, tautų vadų begalės suvaržymų, išgalvotų dogmų. Tačiau jie dar nėra įtikėję, kad šis, kuris kalba, kaip turintis galią, kuris sakosi esąs Dievo Sūnus, iš tiesų yra lauktasis Mesijas, Išganytojas.

Žmonės matė gausius Jėzaus daromus stebuklus, jie buvo liudininkai daugelio gerų darbų, kuriuos Jėzus darė vargstantiems, didžiūnų atstumtiesiems. Tačiau, nežiūrint viso to, net artimiausieji mokiniai, Kristaus pasirinktieji apaštalai, laukė žemiškos mesijinės karalystės. Jie, tiesa, į Jėzų žiūrėjo kaip į Dievo siųstąjį, tačiau abejojo, kad Jis yra Dievo Sūnus. Jėzus nujausdamas visa tai, ryžosi ypatingam žingsniui. „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mt17, 1-2). Jis leido jiems išvysti save dieviškajame spindėjime tarp Mozės ir pranašo Elijo. Dar jiems tebekalbant, iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo!” (Mt17, 5).

Apaštalai buvo sukrėsti ir apstulbinti, tačiau juos apėmė palaima, jie buvo laimingi išvydę savo Mokytoją tokioje didybėje ir tokioje garbingoje draugijoje. Šis įvykis, kaip ir tikėjosi Jėzus, sustiprino rinktinių apaštalų tikėjimą į Jį, kaip į Dievo Sūnų. Ateityje jų tikėjimas drąsino ir stiprino kitus apaštalus, jie drąsiai liudijo Jėzų esant daugiau nei Dievo Siųstąjį, o tikruoju Dievo Sūnumi, tikruoju Dievu.

Dangiškasis Tėvas padovanojo pasauliui neįkainuojamą dovaną - savo Vienatinį Sūnų, kuris vykdydamas Jo valią išvadavo žmoniją nuo amžinosios mirties, parodė kelią į laimę. Kad žmogaus siela neprarastų žmogiškumo, Dievas reikalauja atlygio: besąlygiško tikėjimo ir begalinės meilės Jam, o per tai meilės ir pasiaukojimo vienas kitam. Mielieji, štai kodėl mes privalome klausyti ir tikėti į Jėzų, kaip į Vienatinį Dievo Sūnų, žmonijos Atpirkėją ir Viešpatį, kuris laiduoja ne žemės gerbūvį, o Dangaus karalystę, kurią pasiekti galim eidami kryžiaus keliu. „Jūs gerai darote, - rašo apaštalas Petras,- laikydamiesi Jo, tarsi žiburio, šviečiančio tamsiojoje vietoje, kol išauš diena ir Jūsų širdyse užtekės aušrinė“ (2 Pt 1,19)

Sekimas Kristumi neapsaugo žmonių nuo skausmo. Evangelija nežada, kad žmogus nekentės. Atvirkščiai, ji aiškiai parodo, kad žmogus turi mirti sau, išsižadėti žemiškųjų malonumų, kantriai nešti savo kryžių, tarsi atlygį Dievui už Jo teikiamas malones. Tik tokiu būdu skaidrės žmogaus siela, kuri nuolat tobulės, trokšdama paskleisti pasauliui daug šviesos ir meilės. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015