Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XIV eilinis sekmadienis, A (Mt 11,25-30) (2017-07-09)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, pereito sekmadienio Evangelijos skaitinyje Kristus buvo griežtas ir reiklus, o šios dienos skaitinyje Jo žodžiai raminantys ir paguodžiantys. Šiandien Jis kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28).

Iš tiesų, įtikėjęs į Kristų, ar mažiau įtikėjęs, žmogus sunkią valandą šaukiasi: „Viešpatie, padėk!“ Ir dažniausiai jis sulaukia pagalbą - širdis nurimsta, sielvartas sumažėja, tarsi nematoma ranka nubraukia ašarą, ir prašantysis sustiprėjęs pakyla, pasiryžęs viską pradėti iš naujo.

Pedro Arrupe, popiežiaus patarėjas, jaunystėje studijavo mediciną. Būdamas studentu, jis lankėsi Lurde ir ten pamatė jaunuolį ligonio vežimėlyje. Jis buvo sukrypęs, paralyžiuotas, o jo motina be perstojo meldėsi: „Dieve, pasigailėk! Padėk, Dievo Motina!“ Vyskupas su Švč. Sakramentu palaimino ligonį ir šis išsitiesino. Žmonės pradėjo šaukti: „Stebuklas! Stebuklas!“
Jaunasis studentas po šio įvykio savo užrašuose įrašė: „Viešpats tikrai ligonį pagydė“. Vėliau jis tapo jėzuitu.
Deja, šiandien matome, kokia dvasia užvaldomas žmogus, matome, kaip ten, kur lengva ir gera gyventi, vis mažiau atranda vietos Dievo žodžiui. Materialinės vertybės nustelbia dvasinį gyvenimą. Mus vargina žmogiškasis silpnumas, mūsų nuodėmės, mus taip pat vargina savo ir artimųjų ydos: pavydas, neapykanta, šmeižtas. Šiandien Kristus mus kviečia: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Kristus nori, kad mes, kaip ir Jis, būtume laisvi nuo savo nuodėmių naštos, tik nuolankiai mylėdami ir džiaugsmingai dalindami meilę kitiems, galim tapti panašiais į mūsų Mokytoją. Tik nuolankios ir romios širdies žmogus gali išgirsti Dievo žodį, priimti jį ir gyventi vadovaujantis juo. Savo maldoje Jėzus džiaugiasi: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25).

Žodis „mažutėliai“ Šventajame Rašte vartojamas įvairiomis prasmėmis: jis gali nusakyti fizines savybes – Zachiejaus atveju, kuris buvo „žemo ūgio“ (Lk 19, 3) arba kalbant apie vaikus: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šių mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje regi dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).

Šios dienos Evangelijoje žodis „mažutėliai“ apibrėžia dvasinį žmogaus pasaulį, nusako dvasinės vaikystės nuotaiką. Daugelis didžiųjų žmonių yra nepaprastai kuklūs, vaikiškai džiaugiasi kiekviena jiems Dievo dovanota diena. Didžiausią pagarbą pelnė tie, kurie pripažino, kad jų didybė, jų karjeros sėkmė yra ne jų asmeninis nuopelnas, o Dievo plano įgyvendinimas per juos. Jėzus kalbėjo: „Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus“ (Jn 14, 10). Taip ir mes turėtume vertinti savo veiklą žemėje. Žymus fizikas, matematikas, mechanikas, padaręs daug reikšmingų atradimų Izaokas Niutonas prieš mirtį pasakė: „Aš jaučiuosi tarsi vaikas, žaidžiantis ant kranto, o priešais mane dar neatrastų tiesų okeanas“. Kitas didis mokslininkas Albertas Einšteinas garsėjo tiesiog vaikišku paprastumu, nors jo atradimai yra žinomi visame pasaulyje.

Mūsų širdyse dar neišblėso didžio, viso pasaulio mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II-jo asmenybė. Jo nuolankumas, jo begalinė meilė, paprastumas, vaikiškai patiklus mėlynų akių žvilgsnis pavergė visų tautų, visų tikėjimų žmones. Ir mūsų tauta buvo ir yra apdovanota „mažutėliais“, turtingais dvasiniais lobiais, nuolankiai tarnavusiais ir tarnaujančiais Dievui ir žmonėms.

Tai nepamirštami, į amžinybę nukeliavusieji kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, arkivyskupas Julijonas Steponavičius ir daugelis kitų, kurie visą gyvenimą išsaugojo vaikiškai tyras Dievui ištikimas sielas.

Šiais metais savo maldose užtarimo pas Dievą prašėme arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, kurio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju iškilmę visi turėjome progos stebėti. Suvokdami savo menkumą ir silpnumą, vaikiškai pasitikėdami ir įtikėję į Dievą, išgirskime Kristaus raginimą: „Imkite ant pečių mano jungą (...), mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 29-30).
Jėzaus jungas, tai Jo meilė mums, Jo noras, kad mes priimtume šią meilę ant savo pečių ir su džiaugsmu neštume ją kitiems.

Todėl nuolankiai prašykime: „Viešpatie, leisk priimti Tavo meilę ir tapti Tavo tarnu, nes Tavo „jungas švelnus“. Leisk man būti Tavo įrankiu, kad galėtum per mane įgyvendinti savo planus mano aplinkoje. Leisk su džiaugsmu nešti man skirtąjį gyvenimo kryžių, nes „Tavo našta lengva“. Įkvėpk drąsos, ištvermės ir leisk aukotis bei mylėti taip, kaip Tu mylėjai. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015