Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Gavėnios rekolekcijos su egzorcistu, teol. dr. kun. Arnoldu Valkausku: Ieškokite Dievo karalystės! (2010-03-19 – 2010-03-21)

Paskelbta: 2010-03-24

 

Penktadienis, kovo 19 d., pirmoji rekolekcijų diena.
Kryžiaus kelio apmąstymu, kuriam vadovavo Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. V.Grigaravičius, mūsų parapijoje prasidėjo Gavėnios rekolekcijos. Jos sutraukė neįprastai didelį penktadienio vakarui tikinčiųjų būrį.
18 val. prie altoriaus atėjo egzorcistas, teol. dr. kun. Arnoldas Valkauskas, kan. dr. Robertas Pukenis, alt. jub. Vaclovas Aleksandravičius. Šv. Mišios, vadovaujamos rekolekcijų vadovo kun. teol. dr. Arnoldo Valkausko, prasidėjo himnu Šventajai Dvasiai ir kvietė parengti širdis Dievo žodžiui, išgyventi Jėzaus artumą.
Homiliją kun. A. Valkauskas pradėjo kviesdamas paklausti savęs: „Ko mes tikimės tikėdami į Dievą? Ko tikimės, kalbėdami maldas, ateidami į bažnyčią?“ Tai žiaurus klausimas. Evangelija šiandien kviečia pamąstyti apie šv. Juozapo vaidmenį. Apie jį Šv. Rašte mažai parašyta: jis nieko nemoko, neduoda patarimų, tik globoja kūdikėlį Jėzų. Tačiau jo tylėjimas yra labai svarbus. Ko Juozapas galėjo tikėtis? Ar jis suvokė, kas vyksta? Juozapo tyla kalba apie Dievo buvimą šalia. Atrodytų, kad Juozapas ir Marija rūpinasi kūdikėliu Jėzumi, tačiau tai Dievas eina šalia žmogaus ir kviečia į tikėjimą bei pasitikėjimą Juo. Nieko negali būti svarbiau už Dievo pažinimą, už Jo artumą. Evangelijoje girdėjome Juozapui ir Marijai pasakytus Jėzaus žodžius: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2,49). Ir čia pat evangelistas Lukas atsako: „Bet jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2,50). Taigi nei Marija, nei Jėzus nesuprato Jėzaus žodžių, tačiau jie pasikliovė Dievu.
Augdami tikėjimu, augame Dievo pažinimu. Maldose dažnai prašome buitinių dalykų, tačiau turime ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta. Būtent Juozapas ieškojo Dievo karalystės, jis eina ten, kur siunčia Dievas. Pažinti Dievą – tai Dievo malonė, tai Jo dovana. Šito galime tik trokšti ir dar kartą – trokšti. Juozapo tyla iškalbinga, ji byloja tai, jog nėra nieko daugiau nei pažinti Dievo valią ir ją vykdyti.
Kunigas pakvietė pamąstyti apie tai, kokios yra mūsų gyvenimo intencijos. Pamatysime, kiek daug visko persipynę, jog sunku atrasti kažką gryno, nesavanaudiško. Jei žvelgsime į Juozapą, jame nieko nėra savanaudiško. Tuo tarpu mes dažniausiai sakome: „Aš nusprendžiau, aš taip galvoju, aš padariau“ ir t. t. Žinoma, negalime visai savęs nuvertinti, tačiau į viską turime žvelgti giliau, bendruomeniškiau.
Homiliją kunigas baigė žodžiais: „Ieškokite Dievo karalystės. Visų svarbiausia – vykdyti Dievo valią. Telaimina jus Dievas!“

Šeštadienis, kovo 20 d., antroji rekolekcijų diena. 10 val. šv. Mišioms vadovavo parapijos vikaras kun. Virginijus Vaitkus ir kan. dr. Robertas Pukenis.
Rekolekcijų vadovas kun. Arnoldas Valkauskas per homiliją kvietė visus pamąstyti apie tai, jog žmogus visą laiką ieško tiesos, tačiau susiduria su savo ribotumu. Žvelgdami į Evangelijoje pagal Joną (Jn 7,20-53) aprašomą įvykį, mes piktinamės: „Kokie negeri fariziejai, Rašto aiškintojai! Kaip jie neatpažino Jėzuje Kristuje Mesijo?“ Šventasis Raštas kalba mums apie pagrindinį ginčą dėl Jėzaus asmens. Tai vyksta todėl, kad nėra pasitikėjimo. Nors mus skiria tūkstantmečiai, tas pats vyksta ir dabar. Mes nejaučiame, kad pasąmonėje vis iškyla klausimai: „Ar pasitikiu Jėzumi? Ar sudedu visas viltis į Jėzaus asmenį?“ Ir giliai širdyje kaip aidas atsiliepia: „Ne! Ne! Mano nuomonė kitokia...“ Pasaulyje nuomonės skiriasi. Nėra lengva tikėti ir pasitikėti Jėzumi. Mes esame tikintys iš Dievo malonės. Kur nėra tikro Dievo pažinimo, ten yra įvairios nuomonės. Mūsų gyvenimas tiek prasmingas, kiek pasitikiu Dievu. Mūsų vienintelis uždavinys gyvenime atpažinti save Jėzuje Kristuje. Tai tiesiog pamatymas savo asmens, savo vertės. Nesutarimas dėl Jėzaus kyla dėl mūsų ribotumo ir baimės. Mes bijome pasaulio nuomonės. Tačiau kaip Jėzus sakė, atradus lobį, perlą, reikia viską parduoti, visko atsižadėti, kad būtų išsaugotas rastasis lobis, rastasis perlas.
Apaštalas Paulius rašė: „Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti“ (1 Kor 2,7). Mes turime iš naujo pamatyti savo gyvenimą. Jei Dievas turi mums prasmę, tai Dievas vis daugiau ir daugiau atvers savo paslaptį. Kad kaip fariziejai neišsivaikščiotume kas sau (plg. Jn 7,53), mus vienija malda, Kristaus mistinis kūnas – Bažnyčia.
Baigdamas kunigas pakvietė pasitikėti Dievu, saugotis savo kategoriškumo, kitų nuomonės. Tik tai, kas paskelbta Jėzaus Kristaus, turi prasmę kiekvieno mūsų gyvenime.

 18 val. šv. Mišias aukojo rekolekcijų vadovas teol. dr. kun. Arnoldas Valkauskas. Per pamokslą komentuodamas Evangelijos aprašytą epizodą apie svetimaujant pagautą moterį, kurią pas Jėzų atvedė fariziejai ir Rašto aiškintojai (Jn8,1-11), kunigas iškėlė klausimą: „Kas mums šiandien aktualu išgirdus šią sceną?“ Pasaulyje egzistuoja daug priešų, gyvenančių su savo niekšybėmis, žaizdomis, blogybėmis. Evangelijoje susiduria dvi stovyklos: iš vienos pusės – moteris, atstovaujanti nusidėjėliams. Ji iš tiesų nusidėjo, jaučiasi kalta. Jėzus nepateisina nuodėmės, tačiau nepasmerkia žmogaus. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį, - tarė Jėzus, - ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės“ (Jn.8,7-8). Kita grupė – putojanti teisiųjų grupė, reikalaujanti sunaikinti moterį ir Jėzų! Troškimas naikinti prisidengiant tiesos reikalavimu, Įstatymo vykdymu. Ir štai abi grupės susiduria su Jėzumi, kuris turi autoritetą, kalba su galia nuteisinti ar pasmerkti ir tai daro su didele kantrybe. Susidūrę su Jėzumi tiek teisieji, tiek moteris keičiasi. Teisieji atpažįsta tai, ką jie daro, yra nuodėmė, nors ir nenori to pripažinti. Jie paprasčiausiai atsitraukia, o moteris gailisi, ir Jėzus jai taria: „ Niekas tavęs nepasmerkė?<...> Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nenusidėk“ (Jn 8,10-11), nes tu verta kai ko daugiau, tu verta meilės. Įstatymo logika jau nebe reikalinga nebeveikia, yra tik Jėzus ir Jo galia. Susitikę Jėzų mes keičiamės. Jei meldžiamės, ateiname į bažnyčią ir nesikeičiame, tai su mumis kažkas yra ne taip. Apaštalas Paulius, susidūręs su Jėzumi iš teisiojo fariziejaus tapo Dievo akyse nusižeminusiu. Jis rašė: „Aš ryžausi visko netekti, viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo (Fil 3, 8-9). Kai susiduriam su Jėzumi visiškai kitaip pažįstame pasaulį, pamatome jį kitoje šviesoje. Įtikėti nėra lengva, bet reikia viską išbandyti – užtarimo maldą, kantrybę, maldą už priešus. Susitikimas su Jėzumi privalo pakeisti mūsų gyvenimą, jis turi pasikeisti – lėtai ar greitai. Kaip apaštalas Paulius gyvenkime troškimu „pažinti Jį <Kristų>, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose“ (Fil 3,10).
Iki širdies gelmių sujaudino šv. Mišių pabaigoje suskambėjusi šv. Ignaco Lojolos malda: „Kristaus siela, pašvęsk mane! Kristaus kūne, išgelbėk mane! Kristaus Kraujau, pagirdyk mane!...“


Sekmadienis, kovo 21 d., trečioji rekolekcijų diena. 8 val. šv. Mišioms, kaip įprasta, vadovavo vyskupas emeritas Romualdas Krikščiūnas ir kan. Juozas Gražulis.
Per homiliją rekolekcijų vadovas kun. Arnoldas Valkauskas palietė trijų pagrindinių dalykų – tikėjimo, vilties ir meilės – išsaugojimo temą. Visa žmonijos istorija balansuoja tarp vilties ir nevilties. Jei žvelgsime į savo gyvenimą, pastebėsime tą patį. Pagrindinis žmogaus uždavinys – išlikti viltyje pasitikint Dievu. Bet kaip tai padaryti? Juk Dievo nematome, negalime Jam paskambinti telefonu, paklausti patarimų, išgirsti paguodos žodį. Sunkus krikščionio pašaukimas gyventi viltyje, kitaip tariant, tikint, kad mano viltis yra Dievas. Gyventi krikščioniškoje viltyje nepakanka žinoti, kad man gerai, svarbiausia jausti, kad šalia yra kitų žmonių. Vilties žmogus yra tas, kuris suteikia viltį kitam šalia esančiam. Svarbiausia kalbėti ne savo vardu, o Dievo vardu, pataikauti ne nuodėmei, bet tiesai, pasitikint Dievu. Mano širdyje visą laiką vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Dievas seniai laimėjo šią kovą, todėl belieka atsiduoti Jo valiai ir pasitikėti Juo.
Jėzus Evangelijoje nei pateisina, nei pasmerkia, Jis suteikia viltį kviesdamas: „Ateik pas mane, tuomet turėsi gyvenimą“. Ir mes ateiname pas Jį, į Jo bažnyčią, kad arčiau pažintume Jį. Kaip apaštalas Paulius sakė: „Norėčiau pažinti Dievą, kaip Jis mane pažįsta“. Čia yra mūsų jėga. Tada Dievas veda mano gyvenimą, antraip mano gyvenimas netenka prasmės. Atėjimas į bažnyčią skatina pamąstyti, paklausti savęs: „Kur mano gyvenimo prasmė?“
Baigdamas kunigas kvietė vis labiau tapti evangeliniu žmogumi: tai, kas skelbiama Evangelijoje, turi tapto mano savastimi. Per Krikštą visi gauname Šventąją Dvasią, tampame Dievo žmonėmis. Todėl visose situacijose turime išlikti Dievo žmonėmis – čia glūdi mūsų jėga. Dievas duoda drąsos maldai, Dievo liudijimui. „Eik ir daugiau nenusidėk! Eik ir tikėk, kad tave myliu, aš per Šventąją Dvasią tau suteiksiu vilties gyvenimui“, - sako Kristus.

9. 30 val. šv. Mišias aukojo kan. dr. Robertas Pukenis.
Rekolekcijų vadovas pamokslą pradėjo žodžiais: „Švęsdami penktąjį gavėnios sekmadienį vis kalbame apie tuos pačius dalykus – savo tikėjimą, savęs ugdymą, gyvenimo prasmę“. Jis tęsė mintį, kad žmonės nori viską apčiuopti, paliesti, pamatyti, išgirsti, patirti, todėl ir tikėjimo reikaluose siekia konkretumo. Apie tai apaštalas Jokūbas rašo: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite, o neduotų, ko reikia jų kūnui, - kas iš tų žodžių?! (Jok 2-14-16).Taigi tikėjimas be darbų yra miręs. Turim kalbėti, liudyti savo tikėjimą, tobulėjimą, pastovų atsivertimą. Argi nebūna taip, kai sakome „tikim“, o širdy pajuntame tuštumą? Kai mūsų klausia: „Ko tu ten eini į bažnyčią, ką tau duoda malda? - ką mes atsakome į tai?“ Atsakymas turi būti duotas veiksmais, didesniais ar mažesniais, mūsų laikysena, darbais. Evangelijos kalba apie atsivertimą, keistą atsivertimą, ne visai geranorišką. Kaltintojai po vieną tyliai išsiskirstė, supratę esą nuodėmingi. Moteris buvo Jėzaus nuteisinta: „Eik ir daugiau nenusidėk!“ (Jn 8,11).
Atėjimas į Bažnyčią – tai ne šiaip sau susibūrimas, ne šiaip atėjimas pasimelsti. Tai gyvenimo ir mirties klausimas. Pasaulyje be galo daug niekšybės. Nuodėmės. Nemeilės. Sunku darosi gyventi. Tačiau, jei mes ne tik dejuosime, bet gyvensime viltyje, galime pakeisti blogį į gėrį. Apaštalas Paulius rašė: „Liūdesys pagal Dievo valią atveda į išgelbėjimą.“ Ką šiandien galiu pasakyti sau, pasauliui? Kur tas konkretumas? Atsakymas vienas - tai vyrai ir moterys, Lietuvos žmonės, ieškantys tiesos ir gyvenimo prasmės.
Esame žmonės, pakrikštyti Šventąja Dvasia, trokštantys Dievo artumo. Šiandien Bažnyčia yra tam tikroje krizėje – Jėzaus pažinimo, tapatumo pažinimo krizėje. Tačiau ši problema tęsiasi nuo krikščionybės pradžios. Mes turime tikėti, kad Jėzus yra čia ir dabar, Jėzus yra su mumis, Jis kalba su mumis per mūsų sąžinę ramiai, tyliai, su meile. Mes neateitume čia, į Bažnyčią, jei Kristaus Šventoji Dvasia neveiktų mumyse. Atėję turime duoti atsakymą, turime liudyti Kristų. Labai sunku priimti, suprasti, kad aš, mažas žmogus, kažką galiu pakeisti. Dievas reikalauja nepabėgti, o duoti konkretų atsakymą savimi, kad Jėzus yra čia ir dabar. Jis veikia per mane. Šv. Raštas kviečia nuolat liudyti Kristų. Jis laukia mūsų kalbėjimo, kvailo ar protingo, visai nesvarbu, bet pasitikinčio, atviro pripažinimo. Svarbiausia išdrįsti tikėti kitaip negu iki šiol, kur kas atviriau, be baimės pasakyti viską, ką jauti širdyje.
Baigdamas pamokslą kunigas palinkėjo išminties, drąsos kiekvieną dieną priimti kaip iššūkį kelionėje pas Jėzų. Prie altoriaus kaip įprasta nepamatėme klebono. Jis vedė rekolekcijas Rukloje.

11 val. šv. Mišias aukojo rekolekcijų vadovas. Homiliją jis pradėjo ištrauka iš Evangelijos pagal Joną: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3-16).“ Toliau jis tęsė, kad Šventasis Raštas – tai Viešpaties kalbėjimas. Kiekvienas momentas pasiūlo vis aštresnį kampą. Visa įdomybė yra ta, kad Rašto žinovai ir fariziejai, t. y. tie, kurie turi skelbti Dievo žodį, atveda pas Jėzų moterį ir sako, kad Mozė liepė tokią nusidėjėlę sunaikinti. Žydai bet kokia kaina stengėsi išnaikinti stabmeldystę (ja laikė bet kokį prisirišimą, stabų garbinimą, vagystę, melagystę, paleistuvystę ir bet kurią didžiąją nuodėmę) ir atgręžti žmones į Dievą. Kristus atnešė visiškai kitą supratimą į santykį tarp žmonių. Visos blogybės pasaulyje dedasi dėl sutrikusių santykių tarp žmonių. Krizė vyksta ne dėl pašlijusios ekonomikos, bet dėl sutrikusių santykių tarp žmonių, tarp Dievo ir žmogaus. Juk ir apiplėšimai, veidmainystės ir visokie pikti dalykai vyksta dėl tos pačios priežasties – dėl dingusių santykių. Tas pats vyksta ir šeimoje. Mes viską įpratę suversti Dievui: koks Jis blogas, kodėl leidžia siautėti blogiui, neteisybei ir t.t. Apaštalas Paulius kviečia veržtis prie Dievo, pažinti Kristų taip, kaip Jis pažįsta mus. Mūsų pašaukimas – pažinti Kristų, būti Kristuje. Bet kaip būti Jame? Juk taip sunku atsišaukti į Jo kvietimą, perkeisti santykį, požiūrį į žmogų, melstis net už priešus. Tikėjimas Viešpačiu toks nuostabus, toks neaprėpiamas protu. Štai kodėl siautėja velnias: žmogus tėra dulkė, o jam siūlomas amžinasis gyvenimas, išganymas Jėzuje Kristuje. Kiekvieną dieną turime įsigilinti į save, įtikėti, kad esu prisikėlimo žmogus ir tuomet atsistato santykiai. Mes turime suvokti, kad būdamas Kristuje, esu kitoks žmogus, aš turiu peržengti save, privalau atleisti artimam, net priešui.
Turėti viltį, duoti kitam daugiau negu turiu, mylėti kitą – vadinasi, elgiuosi kaip Dievas. Žinoma, be Dievo aš nieko negaliu. Tik per Jį randu jėgų sugrįžti į tokį santykį, nepaisant tėvų klaidų, nepaisant būties sunkumų, pasaulio pagundų. Teisumas ateina ne iš Įstatymo, o iš to, kad Dievas pašaukė mus, dovanojo gyvenimą. Gyvenkime trokšdami pažinti Dievą, šalia esantį, nes esame bendrystėje per Šventąją Dvasią, kurią gavome iš Jėzaus per krikštą. Mes privalome vieni kitiems padėti! Tik tai gali išgelbėti, atstatyti santykį su Dievu, su šalia esančiu.


12.30 val. šv. Mišioms, skirtoms vaikams, vadovavo vikaras kun. Vincas Kudirka.
Kun. Vincas vaikams paaiškino, kad nuo penktadienio parapijoje vyksta rekolekcijos, kurias veda kun. A. Valkauskas, todėl jis šiandien pasakys pamokslą.
Kun. Arnoldas pamokslo sakyti atėjo .... su meškere, kompiuteriu ir buteliu rankoje. Pokalbį su vaikais jis pradėjo klausimais: „Ko labiausiai trūksta žmogui? Aišku, laiko. Kodėl jo trūksta? Koks pirmasis Dievo įsakymas?“ Viena mergaitė drąsiai atsakė:
„ Nemylėk kitų dievų, tik mane vieną.“ Kunigas, paklausęs, kas tie kiti dievai, kartu paaiškino, kad tai tie, kurie pavagia mano laiką, neleidžia ateiti į bažnyčią susitikti su Dievu. Tada kunigas parodė atsineštą meškerę ir paklausė: „Ar galima su ja dabar ką nors pagauti? Aišku, kad ne, nes nėra jauko.“ Išsitraukęs iš kišenės mobilųjį telefoną, kunigas tęsė: „Tai vienas iš jaukų, kuris pagauna žmogų ir atima jam laiką. Ar žinote, kiek prirašote žinučių, tuščiai prakalbate?“ Ir pats kunigas, pasiguodė, kad pereitą mėnesį prakalbėjo net 37 val. Mintį toliau tęsė apie kitą jauką – kompiuterį. Šis stabas labai gerai vagia laiką: tėvai neturi laiko vaikams, vaikai – sportui ir kt. Taip pat ir vyresnio mažiaus žmonės, dažnai besiskundžiantys sveikata, daugybę laiko praleidžia prie televizoriaus, užuot jį skyrę pasivaikščiojimui ar mankštai.
Pagaliau kunigas parodo butelį: štai ant šio jauko daug kas pakliūva, ir tada žmogus užmiršta viską. Tad mūsų rūpestis turėtų būti nepakliūti ant velnio meškerės, atsirinkti, kas man svarbu, reikšminga, o kas ne taip svarbu ar reikšminga. Prašykime: „Dieve, apsaugok mane nuo netikrų stabų!“


18 val. vakarinėms šv. Mišioms vadovavo vikaras kun. Virginijus Vaitkus, koncelebravo altarista kun. Vaclovas Aleksandravičius.
Homiliją rekolekcijų vadovas pradėjo pasiūlęs pamąstyti apie krikščionio egzistenciją. Kas tai yra? Kodėl apaštalas Paulius kalba apie naują buvimą, minimą pranašo Izaijo: „Štai aš kuriu nauja; tai jau dygsta, negi nematote?“ (Iz 43,17). Į šį klausimą atsako apaštalas Paulius laiške romiečiams: „Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą, kas daro skirtumą tarp dienų, daro tai Viešpačiui; kas valgo – valgo Viešpačiui, nes dėkoja Dievui; o kas nevalgo, nevalgo Viešpačiui ir taip pat dėkoja Dievui. Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta <...> Taigi ar gyvename, ar mirštame, - esame Viešpaties“ (Rom 14, 5-8). Šventasis Raštas daugelyje vietų kalba apie naują buvimą Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Kaip tai suprasti? Pirmiausia teisingai suvokti vertybių hierarchiją. Be šito neįmanoma suvokti asmens svarbos. Kas svarbu – dėkojame Dievui: dėkojame, kad pašaukė mus, kad dovanojo gyvenimą, duoda amžinąjį gyvenimą. Taigi krikščionio esmė – nuolatinis dėkojimas Dievui. Antra, mūsų gyvenimas turi tikslą. Apaštalas Paulius sako: „<...> pamiršęs, kad už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje“ (Fil 3-14). Siekti tikslo – tai nepaprastai didelis uždavinys, per kurį atpažįstame savo didingumą. Mes susiduriame su liūdesiu, depresija, bijom susirgti, numirti, tada atsiveria erdvė įvairiems prietarams, ekstrasensams, horoskopams. Jei suvoktume Dievo pašaukimo grožį, pradingtų visos pasaulio baimės, ne taip gąsdins mirtis ir sveikata, nors tai labai didelis gėris, nebebus taip svarbi. Svarbiausias uždavinys – pažinti Dievą, surasti kelius pas Jį. Tai svarbiausias tikslas. Jei to nėra, sutrinka viskas, nebelieka teisingo pasaulio pažinimo. Dievo didybė neužgožia, manęs nesunaikina, tik per Dievą egzistuojame. Svarbiausia – surasti krikščionišką požiūrį į save patį. Tikėjimas nėra nei filosofija, nei patarimas, tai yra buvimas. Tikėkime ir dėkokime Dievui už pašaukimą. Jis yra mylintis, laukiantis, nesmerkiantis, gerbiantis mūsų laisvę. Ir dar vienas svarbus momentas – išlaikykite savo asmeniui pagarbą tokią, kurią suteikė mums Dievas Šventojoje Dvasioje. Džiaukimės, kad esame pagauti Dievo, kad esame kelyje pas Jį. Kartu su apaštalu Pauliumi už viską dėkokime Viešpačiui, veržkimės pirmyn į tikslą, siekime laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Jėzuje Kristuje.

Baigėsi nepakartojamos gilių minčių ir apmąstymų pilnos susikaupimo dienos laukiant Šv. Velykų. Turėjome puikią progą sustoti nuo nuolatinio bėgimo, triukšmo, pajudinti savo sielos klodus, įsiklausyti, patikrinti tikėjimą, ieškoti Dievo karalystės, atlikti atgailą ir svarbiausia norėti keistis, tobulėti, veržtis į aukštybes. Ar pasinaudojome šia proga, ar vėl neradome laiko - tai jau mūsų sąžinės klausimas.

Nuoširdžiai dėkojame kun. teol. dr. Arnoldui Valkauskui už atneštą ramybę, įtaigų Kristaus žodžio skelbimą, už atgaivą sielai, paskatinimą giliau pažvelgti į savo širdį bei atsigręžti į tikrovę.

                                                                             B.Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015