Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

„Drąsos! Tai aš“ (2007-07-01)

Paskelbta: 2007-08-01



2007 m. birželio 30 - liepos 1 dienomis Klaipėdoje vykusiose Jaunimo dienose buvau pirmą kartą. Važiuodama nežinojau, ko tikėtis, tik iš draugų kalbų supratau, kad ten smagu, linksma, todėl galvoje kvirbėjo baiminga mintis: „O kaip man ten bus?“.

Išvažiavome birželio 29 dieną, penktadienį, su Kristaus Prisikėlimo parapijos jaunimu. Keltis teko anksti, nes po 8 val. šv. Mišių pajudėjome nuo bažnyčios. Su manimi važiavo keturiolika nuostabių žmonių. Pakeliui visi praalkome, tai mūsų nuostabus vairuotojas (vadinau šoferiuku) sustojo kavinukėje ir visi papusryčiavome, pasidaliję tuo, ką turėjome – sumuštiniais, spurgomis ir kt. Kelionės laikas bėgo greitai: sukalbėjome rožinį, kad mūsų kelionė būtų saugi, kad šioje piligriminėje išvykoje atrastume tai, kas mūsų gyvenime yra svarbu, giedojome, dainavome, žaidėme žaidimus. Jau tada supratau, kad šis žygis bus ypatingas. Pajutau šilumą ir vidinę ramybę.

Štai ir Klaipėda, bet tos dienos tikslas buvo ne ji, o Nida. Vargais negalais atradę keltą persikėlėme per Kuršių marias į Kuršių Neriją. Iki Nidos dar tolokai, o kelias nebuvo itin lygus, teko „pasikratyti“. Pakeliui sustojome Juodkrantėje. Noriu pasakyti, kad ten labai gražu: tvarkinga aplinka, parkuose žydi gėlės, suoliukai, ant kurių prisėdęs gali pasigrožėti gamta. Tačiau mes, visi jauni ir nenustygstantys vietoj, lipome į Raganų kalną, o ten – pasakų personažai: Eglė, žalčių karalienė, Jūratė ir Kastytis, velniai, raganos ir daug kitų. Pasijutau kaip pasakų herojė, šuoliais lekianti per visas lietuvių liaudies pasakas. Oi oi oi! kaip buvo smagu, o dar klierikas Nerijus visiems nupirko po ledų porciją, – kas dar gali būti geriau?!

Pagaliau, pagaliau ir Nida! Nutarėme, kad pirmiausiai susirasime Nidos kleboną, kuris turėjo mus apnakvindinti, o tada ramiai galėsime visą dieną vaikščioti po Nidą. Nuėjome į 2000 m. pradėtą, o 2003 m. baigtą statyti katalikišką bažnyčią, kurioje ir radome kleboną. Jis mums papasakojo neilgą bažnyčios istoriją, aprodė tikrai pasakiškas jos patalpas: viskas modernu, šiuolaikiška, bet kartu kuklu ir kiekviena erdvė saikingai panaudota.

Ir ką gi? Mūsų pilvukai pradėjo “maršus groti”. Pietūs! Dar turėjome maisto, tai mūsų gerasis vairuotojas nuvežė pietus valgyti ... prie jūros. Tai buvo patys geriausi pietūs: jūra ošia, žuvėdros skraido, tu stovi basas ant smėlio ir bet kurią akimirką gali eiti maudytis. Apima nuostabiausias jausmas, kad valgai ne vienas, dalijiesi tuo, ką turi, su kitais, ir tau nieko negaila. Pavalgę vieni vaikščiojo pakrante, kiti nusprendė pagulėti, kad maistas greičiau susivirškintų. Tačiau gan didelis žvarbus vėjas išginė mus nuo jūros.

Lipome į Parnidžio kopą, nuo kurios atsiveria visos Nerijos nuostabios gamtos savitumas ir grožis, visą vakarą vaikščiojome po Nidą. Po vakarienės, kurią valgėme nameliuose, ruošėmės miegoti, nes ryt vėl anksti keltis. Jautėmės pavargę nuo dienos įspūdžių, bet labai laimingi.

Ankstyvas šeštadienio rytas. Aš jau 6 val. atsikėlusi, o netrukus ir visi sujudo: reikėjo susiruošti kelionei ir papusryčiauti. 8 val. mes jau autobusiuke pakeliui į Klaipėdą. Tada ir supratau, kad atvažiuoju į labai lauktas Jaunimo dienas. Mane sukaustė baimė, bet ir begalinis smalsumas: juk tiek daug apie jas aš girdėjau, o dabar pati dalyvausiu.

Klaipėda... Pro autobusiuko langus išniro Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštas. Tai buvo mums paskirta parapija. Užsiregistravome, o 11 val. bažnyčioje prasidėjo Jaunimo dienų atidarymas. Apėmė žodžiais neapsakomas jausmas, o džiaugsmingas Dievo šlovinimas, linksmos, kupinos vilties, troškimų giesmės, – tai tik maža dalelytė to, kas tęsėsi apie dvi valandas. Ten kartu su visais giedodamas, aukodamas šv. Mišias, pajunti, kad esi ne vienas, kad daug aplink tave taip pat šlovina Dievą, taip pat ištiesia rankas į viršų ir visa širdimi atsiduoda Dievo malonei, Jo daromiems stebuklams. Drąsos! Tai aš. – visa gerkle tik ir norisi tai sušukti!

Po atidarymo 13 val. visi gavome pietus (pastebėjimas: vakarienė labiau atitiko pietų racioną, o pietūs – vakarienę). Pasistiprinę nuvažiavome į Baltijos vidurinę mokyklą, kurioje turėjome nakvoti, paruošti miegojimo vietų.
14.30 val. prasidėjo teminiai pokalbiai ir jaunimo festivalis. Aš buvau užsiėmime, kurio tema „Ką reiškia švęsti Susitaikinimo sakramentą“. Jį vedė brolis Nerijus Marija Čepulis. Mano tikslas buvo sužinoti, kas apskritai yra Susitaikinimo sakramentas, o jau nekalbant, kodėl jis reikalingas. Mane sužavėjo tai, kad paskaita (taip vadinsiu užsiėmimą) nebuvo nuobodi, kai tau viską pasakoja, o tu turi sėdėti ir klausytis. Čia susirinkusieji galėjo kalbėti, klausinėti, aiškintis, o vedęs pokalbį brolis neįsijautė į dėstytojo vaidmenį, priešingai, susilygino su visais, pasidarė „mažutėlis“. Todėl išdrįsai kalbėti, klausinėti, nes žinojai, kad niekas į tave skersai nepažiūrės. Dar ilgai būtų vykusi diskusija, bet laikas spaudė.

Piligrimų, keliavusių dviračiais, susitikimas vasaros estradoje prasidėjo 16.45 val. Iškart po to vyko Susitaikinimo pamaldos kartu su šv. Teresėle, kurios relikvijos buvo atgabentos į vasaros estradą. Tai buvo jos paskutinis sustojimas Lietuvoje. Per pamaldas mano širdis atsivėrė: jau senokai buvau išpažinties ir net negalvojau jos greitu laiku prieiti, bet dabar pilnomis akimis ašarų degiau noru išpažinti savo nuodėmes. Su tokia atvira širdimi, tokiu skausmu ir gėdos jausmu aš dar nebuvau priėmusi Susitaikinimo sakramento!

Vėliau toje pačioje vasaros estradoje gavome vakarienę. 20 val. prasidėjo krikščioniškas koncertas, kuriame grojo grupės: „Sounds in G“, „Quest“, „Crispin“, „River of life“, „Extreem“. Net blogas oras ir lietus (daug kam atrodė, kad tai šv. Teresėlės rožių lietus) nesugadino pakilios nuotaikos. 23 val. šeštadienio programa baigėsi, visi turėjome iki 24 val. sugrįžti į mokyklas.

Sekmadienis, liepos 1 diena. 9 val. buvo dalijami pusryčiai, tai visi atsikėlė gan anksti, nors ir miegojimas ant grindų nėra labai patogus poilsis. Po pusryčių 10 val. prasidėjo piligriminė eisena per Klaipėdos miestą. Visi buvome suskirstyti į grupes, nes eisenos pagrindinė mintis – tapti valtimis, kurios plaukia į Dievo šviesą. Kiekvieną valtį prieš eiseną palaimino vyskupas Jonas Ivanauskas, ir visi pajudėjome. Kiekvienoje stotyje (jų buvo trys) aš apmąstydavau asmeninį santykį su Dievu. Su Juo kalbėjau kaip su draugu, paprastu, artimu ir nuoširdžiu Draugu. Nors eisena truko apie dvi valandas, bet buvo smagu, nes ėjome visi būriais, giesmėmis šlovindami Dievą, o jei kam buvo sunku, jo laukė ištiesta pagalbos ranka.

Štai ir Jaunimo dienų finalas – šv. Mišios vasaros estradoje, kurias aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Nors ir lijo, ir iš nuovargio krėtė vidinis drebulys, bet akys degė viltimi ir tokiu pasitikėjimu Dievu, kad retas tai pajunta. Stovėjau žiūrėdama į dangų ir tvirtai žinojau, kad ir koks bebūtum, kad ir kaip sunku gyvenime būtų, visada galima atsiremti į Dievą, ne tironą ar vienvaldį karalių, bet į paprastą, artimą, mylintį Draugą, Tėvą.

Šiuo metu be baimės ir susikaustymo tvirtai galiu pasakyti pagrindinę Jaunimo dienų temą: DRĄSOS! TAI AŠ.

                                                                       Ieva Žiūraitė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021