Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Rugsėjo 1-osios šventė ir rugsėjo 2-oji – gedulo diena parapijoje (2009-09-02)

Paskelbta: 2009-09-08

Rugsėjo 1-ąją į Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią skubėjo Žaliakalnio pradinės mokyklos, J. Jablonskio ir „Saulės“ gimnazijų moksleiviai. Ypač gausiai susirinko „Saulės“ gimnazijos moksleivių, mokytoojų, kurių veidus temdė liūdesio šešėlis. Išvakarėse jų bendruomenės mokytoja Nijolė Mikolaitienė paliko šį žemiškąjį pasaulį.

Šv. Mišių aukai vadovavo klebonas mons. Vytautas Grigaravičius. Sakydamas pamokslą monsinjoras pasidžiaugė, kad jaučiasi tarsi didelės darnios šeimos narys. Prisiminė tragiškai žuvusius „Saulės“ gimnazijos moksleivius Dalių ir Roką, o taip pat ilgametę lietuvių kalbos mokytoją Nijolę Mikolaitienę.

Tegul išėjusieji jums nuolat primena apaštalo Pauliaus žodžius: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“( 1 Tes 5,1-2), - kalbėjo monsinjoras.
Baigdamas linkėjo gimnazistams, kad viską, ką darytų būtų brangu ir sava, teiktų džiaugsmą ir viltį, tarnautų gėrio kūrimui. Mokytojams linkėjo padagoginės patirties ir išminties semtis iš mūsų gyvenimo Mokytojo – Jėzaus Kristaus.


Rugsėjo antroji diena buvo savotiška gedulo diena. Į Paminklinę Prisikėlio bažnyčią buvo atvežta urna su Antano Smetonos vidurinės mokyklos direktorės Reginos Račkelienės palaikais. Gedulingoms šv. Mišioms vadovavo klebonas mons. V.Grigaravičius. „Mirtis – tai skaudus išsiskyrimas. Ypač skaudžiai esame paliečiami, kai mirtis pasiglemžia jauną, pačiame jėgų žydėjime, palikusį, neišsipildžiusias svajones, žmogų“ – kalbėjo monsinjoras. Tačiau Kristus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas. Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11,25-26). Taigi, krikščionių negali palaužti skausmas ir neviltis mirties akivaizdoje. Mus turi guosti šis Kristaus pažadas“ – tęsė monsinjoras.

Baigdamas klebonas tarė: „Jeigu ši valanda nebus vienkartinis atėjimas į bažnyčią, jeigu jūs išėjusią amžinybėn ir ateityje prisiminsite savo maldose, tai bus ne tik graži dovana jai, bet suteiks vilties pelnyti ir sau Viešpaties malonę“.

Tą pačią dieną į mažąją Prisikėlimo bažnyčią buvo atvežtas karstas su „Saulės“ gimnazijos mokytojos Nijolės Mikolaitienės palaikais. Daug gražių, šiltų žodžių pasakė šv. Mišioms vadovavęs klebonas mons. Vytautas Grigaravičius. Jis prisiminė ją energingą, džiaugsmo kupiną, mylinčią savo mokinius, ypač motiniškai besirūpinančią savo auklėtiniais. Taip pat prisiminė ligos įkalintą namuose, tačiau dar vis trykštančią energija ir visiškai ligos palaužtą ligoninės palatoje. Monsinjoras kalbėjo: „Kai įėjau į palatą, tik iš šypsenos pažinau, kuri ligonė yra mokytoja. Liga pakeitė išvaizdą, tačiau šypsena liko ta pati.

Todėl, mielieji, dažniau šypsokimės vieni kitiems, dalinkime meilę ir šilumą vaikams. Prisimindamas Kristaus žodžius: „Žiūrėkite, budėkite (...). Ką sakau jums, sakau visiems: „Budėkite!“ (Mk 13.33.37). „Budėti“, vadinasi atpažinti Dievo ženklus siunčiamus mums. „Budėti“, vadinasi gyventi taip, kaip mokė Kristus, į pirmą vietą besąlygiškai, be jokių išlygų iškeliant svarbiausią Jo įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimu, visa siela ir protu (...), o savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37.39).

Gilūs, prasmingi, nuoširdūs klebono žodžiai privertė susimąstyti ne vieną, ypač mokytoją, betarpiškai susijusį su jauno žmogaus ugdymu.

                                                                                            Birutė Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015