Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Gavėnios rekolekcijos parapijoje (2009-03-27)

Paskelbta: 2009-04-01

 

Gavėnios rekolekcijos prasidėjo kovo 27 d., 9 val. šv. Mišiomis parapijos „Saulės“ ir J. Jablonskio gimnazijų moksleiviams. Jas aukojo mons. teol. dr. Artūras Jagelavičius.
         Įžangoje monsinjoras kalbėjo, kad žmogus retkarčiais turi atidžiai pažvelgti į savo vidų, pamąstyti, ką turi neišleisti iš akių, t.y. patikrinti savo sąžinės reikalus. Žmogaus sąžinė kalba tyliai, tačiau kiekvieno susikaupimo metu labai svarbu išgirsti, ką ji sako mums. Homilijoje monsinjoras tęsė mintį apie sąžinę, kuri kalba vaiko ir suaugusiojo, tikinčiojo ir netikinčiojo, mokslininko ir mokinio sieloje.
Padėkojęs gausiai susirinkusiems moksleiviams ir kartu pabrėžęs, jog vieno kito atėjimo, dalyvavimo Gavėnios ar Advento rekolekcijose nepakanka, kad taptum geru, monsinjoras homiliją baigė palinkėjimu: „Tačiau mane guodžia viltis: pabūk savaitę geras – ir priprasi“.

Vakaro rekolekcijos parapijiečiams prasidėjo 17 val. Kryžiaus kelio apmąstymu, kuriam vadovavo klebonas mons. V. Grigaravičius. 18 val. šv. Mišias aukojo rekolekcijų vadovas prelatas doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas. Šv. Mišių pradžioje prelatas nurodė rekolekcijų reikšmę: jos skirtos tam, kad susikauptume, naujai atgimtume ir tokiais išliktume ne tik per Velykų laikotarpį.
Homiliją prelatas pradėjo pamąstymais apie tai, kad žmogui norom nenorom vis iškyla pagrindinis egzistencijos klausimas: „Kas yra Dievas? Koks Jis? Ar Jis mus supranta, ar girdi? Kur Jį galėčiau sutikti, pabendrauti?“ Šie klausimai dažnai užduodami kunigui, sprendžiami dvasiniame gyvenime, nagrinėjami įvairiose konferencijose, susibūrimuose. Dievas yra asmuo. Jis yra gyvasis Dievas, o ne mirusi raidė. Jis turi vardą, o jame nurodyta Jo didžiausia paslaptis ir kartu garbė. Dievas, apsireiškęs Jėzuje Kristuje, myli mus, rūpinasi mumis, žino, ko labiausiai mums reikia. Jis sugeba įvertinti mūsų slapto gyvenimo gelmes, paklydimus, tačiau kantriai tarnauja mums.
Jėzus su meile prisiliečia prie kiekvieno iš mūsų, meilės žvilgsniu persmelkia mūsų sielas ne pasmerkimui, o tam, kad atgimtume meilei, priimtume Jo gailestingumą ir taptume panašiais į Jį. Jėzaus misija įvyko tik dėl to, kad galėtų išvaduoti kiekvieną iš jo nuodėmingų darbų ir minčių, kad nė vienas nepražūtų.
Rekolekcijos skirtos tam, kad išgirstume apie Dievo meilę ir gailestingumą, bet ir patys išgyventume tai, ką paliko Jėzus. Tik išgyvenę galėsime suprasti kitą, būti gailestingesni ir su meile žvelgti ne tik į tuos, kurie mus myli, bet ir į kiekvieną, kuris įžeidė, užgavo, kitaip mąsto.

Šeštadienio ryto šv. Mišias aukojo parapijos kunigai, jų pamokymai gražiai įsiliejo į rekolekcijų dvasią. Klebonas mons. V. Grigaravičius priminė atgailos būtinumą, reikalingumą, tikslus. Kiekvienas, siekdamas būti vienybėje su Dievu, Bažnyčia, turi kasdien atlikti sąžinės patikrinimą ir per atgailą sąžiningai išpažinti kunigui. Jis kvietė aktyviai dalyvauti rekolekcijose, išklausyti bent 2-3 pamokslus, atlikti atgailą. Kun. J. Grigonis kalbėjo apie Dievo gailestingumą ir atlaidumą, meilę kiekvienam iš mūsų.

Šeštadienio vakaras prasidėjo 17 val. Švč. Sakramento garbinimu ir Graudžiais verksmais, kuriuos kartu su giesmininkais giedojo klebonas. 18 val. šv. Mišias aukojo rekolekcijų vadovas prelatas V.S. Vaičiūnas.
Šį kartą prelatas kvietė giliau pamąstyti apie gyvenimo prasmę, tikslus. Jis sakė, kad rekolekcijoms skirtos ne politiniams svarstymams, o savo asmeninių problemų sprendimui.
Prelatas kvietė nešvaistyti tuščiai Dievo dovanoto laiko, stengtis gyventi nuoširdžiai atliekant savo pareigas, būti ištikimiems savo pašaukimui, kitaip tariant, gyventi bernardinų šūkiu – „Melskis ir dirbk“. Homiliją jis baigė žodžiais: „Niekada neliūdėkime dėl rytdienos, nes jos gali ir nebūti. Visada pasitikėkime Dievu, kuris mums dovanojo nuostabų gyvenimą. “

Sekmadienį 8 val. šv. Mišias aukojo klebonas mons. V. Grigaravičius. Rekolekcijų vadovas prelatas Steponas Vytautas Vaičiūnas homiliją pradėjo mintimis apie Gavėnios laikotarpį, rekolekcijų dienas, skirtas gilesniam Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios supratimui. Žvelgiant žmogaus akimis, tai didžiulė tragedija. 2000 metų praėjo, o mes vis gyvename tarsi džiunglėse, keldami klausimus: „Kodėl to reikėjo? Už ką Kristus kentėjo? Kas man iš to? Ir ar yra visos žmonijos ateitis?“
Baigdamas homiliją prelatas kalbėjo: „Būkime savo dvasia atviri, kai kreipiamės į dangiškąjį Tėvą. Mylėkime brangią tėvynę ir palikime savo žemę ne apleistą piktžolėmis, ir usnimis, bet žydinčią ir klestinčią. Turime melstis už geresnį pasaulį. Praleiskime Gavėnios dienas ne tik patys sutvirtėję dvasia, bet ir melsdamiesi už nusidėjėlius, kad jų širdyse taip pat sužydėtų Prisikėlimo rytas. Dieve, laimink visą žmoniją!“

9.30 val. šv. Mišias aukojo kan. bažnytinės ir civilinės teisės dr., italų teisės dr., teol. lic. Robertas Pukenis.
Rekolekcijų vadovas homiliją pradėjo Kristaus žodžiais: “Aš atėjau į pasaulį atnešti ugnies ir taip norėčiau, kad ji kūrentųsi“. Šitaip Kristus išsakė gilų pageidavimą man ir tau. Jis viską padarė iš savo pusės – uždegė deglą, o mes turime jo neužgesinti. Per 2000 metų buvo ir dabar yra tokių, kurie dėkoja Dievui, yra tokių, kurie ne tik taria žodžius, bet ir įrodo, kad Dievas yra, už Jį aukoja gyvybę. Tačiau visą laiką yra ir tokių, kurie persekioja krikščionis, bando užgesinti juose liepsnojančią Kristaus meilę.
Mūsų gyvenimas bus tiek prasmingas, kiek kursime savyje Kristaus šviesą. Gyvoji Evangelija nėra vien žodžiai, nėra vien Kristaus istorija. Gyvoji Evangelija esame mes, todėl ant mūsų darbo stalo, ant mūsų gyvenimo stalo nuolat turi būti Evangelija, o svarbiausia – turime ja gyventi!
Per maža pačiam išpažinti Dievą, užsisklęsti savyje ir džiaugtis: „Viešpatie, kaip man gera su Tavimi!“ Būti tikru kataliku – tai liudyti Kristų, drąsiai Jį skelbti. Kristus atėjo ne dėl saujelės išrinktųjų, bet kad visi amžinai gyventume žemėje ir amžinybėje. Tai buvo nuoširdus Tėvo valios vykdymas, todėl ir mes, sekdami Kristumi, turime vykdyti Dievo valią – mylėti ir rūpintis kiekvienu paklydėliu, ne vien savimi.

11 val. šv. Mišias aukojo rekolekcijų vadovas prelatas V.S. Vaičiūnas.
Homiliją jis pradėjo žodžiais: „Mes išgyvename skirtingus laiko tarpsnius – pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Tai, kas vyksta gamtoje, akivaizdžiai atsiskleidžia ir žmogaus gyvenime. Rudenį ir žiemą matome stipriai aptaškytus neįskaitomus kelio ženklus, rodykles, negalime perskaityti informacijos, ir tai sutrikdo gyvenimo ritmą. Ženklai turi būti įskaitomi ir matomi, antraip jie netenka prasmės, nepadeda, o tik erzina.“
Taip ir gyvenime Dievas žmonėms uždeda pareigas. Kai kurie užima ypatingas, atsakingas pareigas, kad padėtų kitiems. Mes turime pamatinius Dievo įsakymus, kurie turi tarnauti žmogui. Tačiau yra atsakingųjų, kurie užuot teikę pagalbą atpažįstant Dievo ženklus, trukdo kitiems, griauna dvasinio gyvenimo pamatus. Turime kartkartėmis vis stabtelėti ir pamąstyti, kaip atnaujinti civilizacijos ir Bažnyčios ženklus, kad mūsų gyvenimas taptų gražesnis, prasmingesnis, dvasiškai tobulesnis.
Mes esame paties Dievo paruošti gyvenimui ir turime jausti atsakomybę kitiems padėti. Dalyvaudami Kristaus puotoje, kaip sąmoningi krikščionys įsijungdami į nuostabų Kristaus blykstelėjimą, turime ir kitus paskatinti, kad jie pasisotintų Kristaus atnešta šviesa bei gyvenimo druska. Būkime nepriekaištingi, bebaimiai, drąsiai eikime per gyvenimą. Viešpats mus užtikrino: „Aš esu su jumis per visas gyvenimo dienas“. Tai neturi likti tik žodžiai: jie turi pasiekti mūsų sąžinę, protą, širdį. Gyvenkime su Prisikėlusiuoju ir kitus kelkime gyvenimui su Kristumi!

12.30 val. šv. Mišias aukojo kun. Mindaugas Pukštys.
Kadangi šios šv. Mišios skirtos parapijos vaikams ir jų tėveliams, tai homiliją prelatas St. Vaičiūnas pradėjo dar kartą primindamas rekolekcijų, gavėnios prasmę.
Kartu pakvietė tėvus prisiminti vaikystę, kurią lydėjo rūpestingi tėvai, šilta atmosfera, todėl šiandien galime didžiuotis, kad esame krikščionys.

Sekmadienio vakaras prasidėjo 17.30 val. Graudžiais verksmais, kuriuos pravedė mons. V. Grigaravičius. Šv. Mišias aukojo vikaras kun. Julius Grigonis.
Baigiamojoje homilijoje prelatas V. S. Vaičiūnas kalbėjo: „Prabėgo trys dienos, kai buvote pakviesti įsijungti į vidinio gyvenimo reformą, įsigilinti į rekolekcijų turinį, įsimąstyti ne tik į Kristaus kančią, taip pat pažvelgti, kas būtina ir kas leistina, kad galėtume daugiau reprezentuoti save kaip krikščionis. Baigdamas rekolekcijas, noriu paliesti dar vieną temą – kokia yra kalbos žodžio esmė mūsų kasdienybėje.“
Ar dažnai susimąstote, ką kalbate, kokios pasekmės kyla iš pasakytų žodžių? Ką kalba Šventajame Rašte pats Dievas? Žodžiai yra žmogiškumo ir krikščioniškųjų vertybių ugdytojai. Pati kalba – Dievo dovana. Mes esame sutverti pagal Dievo paveikslą, todėl žodžiai yra mūsų dieviškos kilmės liudytojai. Senajame Testamente Izaijo lūpomis pasakyti labai prasmingi žodžiai: „Izraelio Dievas yra tikrasis Dievas, nes kiti turi burnas, bet nekalba, turi ausis, bet negirdi, ką Dievas kalba“. Žodžiai duoti, kad ne tik tarp savęs bendrautume, bet ir kitiems teiktume džiaugsmą. Štai kodėl šv. Mišių metu jungiamės į bendruomeninę maldą, giedojimą, tuomet ir liejasi į visų širdis dieviškoji palaima. Dievo žodis visada sako tiesą, Jo žodžiai persmelkti meilės. Apaštalas Jonas sako, kad pats Dievas yra meilė. Meilės kalba yra pati subtiliausia, nes ji gali nusakyti jausmus ne tik garsine kalba, bet ir akimis, kuriomis galime daug daugiau pasakyti. Žodžiai turi būti visada sakomi kaip Dievo malonė.
Taigi mąstydami apie savo vidinį pasaulį, gavėnioje pagalvokime ir apie žodžius, kuriuos tariame: ar jie griauna, ar stato? Ištartas žodis gali spindėti Dievo galybe, bet gali būti ir piktojo valioje. Išpažindami nuodėmes, mes sakome Kristaus išmokytus žodžius: „Dieve, būk gailestingas man“. Ir išgirstame: „Sūnau, dukra, eik ir daugiau nebenusidėk“.

Šv. Mišios baigėsi Švč. Sakramento garbinimo procesija.
           Po palaiminimo mons. V. Grigaravičius ir Pastoracinės tarybos narė Rima Lipšienė padėkojo prelatui S. V. Vaičiūnui už prasmingas dienas, padovanotą Dievo žodį ir pasėtą gėrį tikinčiųjų širdyse.

Prelatas pasidžiaugė tikinčiaisiais, kurie buvo atviri Dievo žodžiui, palinkėjo, kad visada vienas kitą prisimintume maldoje, nes pati brangiausia dovana, kurią galime duoti vienas kitam yra malda. (Išsamiau apie rekolekcijas skaitykite laikraštį „Prisikėlimas“ nr. 76)

                                                                   B.Vasylienė


Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015